|
|
Skonių įvairovė. Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipesi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
– Be abejo, pageidaujate, kad ji butu ir graži? -pasiteiravo tarnautojas.
– Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti.
– Tai ka? Jus iš manes šaipytis bandote?! Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… 0 ka jus atsiuntete? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa…
– Ko jūs taip piktinatės, pone?! – ėmė raminti jį pažinčių agentas. ? Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi…
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.
Geras biznis. Ateina žydas pirklys pas žydą milijonierių ir sako:
– Klausyk, Dovydo sunau, ar nori fainą gešeftą padaryti?
– 0 koks tas gešeftas? – susidomi milijonierius.
– Ar nori per pusvalandį uždirbti penkis milijonus dolerių?
– Nu, noriu… 0 ką aš turiu daryti?
– žadėjai savo dukrai duoti dešimt milijonų dolerių kraičio…
– Nu… žadėjau… 0 ka?
– Išleisk tu ją už manęs! Aš sutinku ją paimti už penkis milijonus.
Tad pakelkime taures už tas merginas, kurios tapo priedu prie kraičio.
Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
– Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
– Ištekėk už jo!
– Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
– Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.
Sūnus ketina vesti.
-Justai, kada gi pagaliau vesi?
– Kai surimtėsiu.
– 0 kada surimtėsi?
– Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris.
– Kodėl?
– Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės.
– Suneli, nevesk gražuolės! – pataria motina. – Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems.
– Verčiau tegul kitiems buna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus.
Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko:
-Justai, nevesk sausio menesį, – vesk balandį.
– Kodėl? – nustebo vaikinas.
– Išloši dar tris mėnesius.
Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.
Nuomonės apie vedybas.
– Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodel taip atsitinka?
-Jos ieško idealaus vyro.
– 0 koks jų idealas?
-Vyrai, kurie sutiktu jas vesti.
– Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
– Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
– Man atrodo, – pasakė viena dama; – kad vedybos – tai miražas dykumoje… Su rūmais, palmėmis, kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja kupranugariais.
Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namu kažkas smarkiai trinktelejo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgasčio perbalusios merginos veidą. ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.
Praėjus pirmajam išgasčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisimine, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.
Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Įšsikalbėjo su valyklos savininke – jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai… šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo busimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.
Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures.
Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
-Viešpatie, – šmekštelėjo mintis galvoje, – negi man lemta tapti žalčio žmona?! – Ir garsiai sušuko: – žalty, ka darai?
– Nešukauk! – sušnypštė ,,žaltys”, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą.
– Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerute ir sulemenusi ,,Imk!” šmurkštelėjo į sijonėlį.
šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
– Kas čia per maskaradas! – įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
– Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet, sako, ir likusi gyvenima, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai – žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.
Paskutinė valia. Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiške:
– Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumete mano visus draugus.
-Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
-Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tu žentelio noru?!
– Nieko, mamyte, – atsakė dukrele. – Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.
Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
– Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
– Brangioji, man…
– Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
– Tu turėjai dar ir kitą?
-Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
– Ko tu taip? – isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ka?
– 0 ne… Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.
Bausmė už bausmę. Prieš kelioliką metų atšoktos vestuvės sukėlė gyvas diskusijas Temidės šventovės užkulisiuose. Keturiasdešimt septynerių metų plėšikas Ričardas Simsonas teisme, pasinaudodamas pertraukėle, sugebėjo įrodyti pagrindinei kaltinimo liudininkei, jog jis viską darąs tik jos gerovei ir prikalbėjo merginą čia pat teisėtai susituokti. Santuoka skubiai buvo įregistruota. Teismo procesą teko nutraukti, o plešiką paleisti į laisvę. Taip jis išvengė ilgų metų nelaisvės, nes pagal įstatymą kaltinamojo žmona, kaip artima giminė, negali buti liudininkė.
Simsonas ir jaunoji spinduliavo iš laimės, įstatymų sargai tik skėsčiojo rankomis. Tačiau juos nuramino jaunosios motina:
– Jis neliks nenubaustas, – pasake ji. – Jis pats save pasmerkė aukščiausiai bausmei. Savo dukterį aš tikrai gerai pažįstu…
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie neišvengia didžiausios bausmės ir vesdami netenka tikrosios laisvės.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Tostai vestuvių proga | Kategorija: Vestuviniai tostai | Peržiūrėta: 1,916 | 