Aš neįsitvėręs savo nuomonės. Tai veikiau tarsi šokis. Kūno atmintis. Įprotis. Muzika groja, kūnas juda. Beveik ir nesvarbu, kas dar vyksta. Jei labai suksiu galvą, galiu supainioti žingsnius. („Dansu dansu dansu“)

Bet aš netikiu atsitiktinumais. Jų nėra. Visa, kas nutinka gyvenime, yra tavo paties nulemta. Visas „atsitiktines“ nesėkmes, visas nelemtis, visus džiaugsmus ir katastrofas gimdome mes patys. Kiekvienas fiasko yra nesuvoktų norų išsipildymas, slapta pergalė. Kiekviena mirtis yra savižudybė. („Vilniaus pokeris“)

Žmogus miršta ne tada, kada privalo, o kada gali. („Šimtas metų vienatvės“)

Buvo vienas raktas. Turiu išjudėti. Negaliu sau stovėti lyg niekur nieko. Turiu šokti. Šokti, kad kojų nejausčiau, kad viskas skrietų aplink. („Dansu dansu dansu“)

Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų

Jeigu tai, ką radai, padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas – sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir jau vien dėl to bus vertėję gyventi. („Alchemikas“)

Matematikas – tai mašina, perdirbinėjanti kofeiną į teoremas

Svarbiausia šokti. Šok taip, kad neliestum kojom žemės, kad aplink viskas suktųsi. Jei šoksi, gal mums pavyks tau kaip nors padėti. Bet turi šokti. Tol, kol gros muzika. („Dansu dansu dansu“)

Tik neieškok jos pasauly. Prasmę gali rasti vien savyje. („Vilniaus džiazas“)

Tai, kas atsitiko kartą, gali nebeatsitikti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai atsitiks ir trečiąjį. („Alchemikas“)