Baisus apsirikimas

Kartą ant bedugnės krašto susitiko erelis ir tigras. Jiedu pradėjo ginčytis, kuris esąs stipresnis. Erelis sako:
– Varžykimės! Kuris peršoks šią bedugnę, tas ir bus nugalėtojas, vadinasi, stipresnis. Nugalėtojas galės pasiimti pralaimėjusiojo kailį arba plunksnas.
Tigras buvo gana kvailas ir priėmė šį pasiūlymą. Erelis įsibėgėjo ir tuojau perskrido per bedugnę. Tigras įsibėgėjęs liuoktelėjo, bet nepasiekė kito kranto, nugarmėjo į bedugnę ir užsimušė.
Erelis nusklendė žemyn, išlesė tigro mėsą, o kailį užsivertė ant pečių ir nuskrido namo. Erelio pati, atidariusi duris, ant slenksčio išvydo tigrą. Nespėjo vyrelis žodžio ištarti, kai pati šoko ir mirtinai užkapojo tariamąjį tigrą.
Pakelkime taures už tai, kad žmonos visada pažintų savo vyrus, kokie jie begrįžtų namo!

Grybai ir meilė

Viena amerikietė nutarė ištekėti penktą kartą. Tačiau prieš vestuves ji nuėjo pas gydytoją pasikonsultuoti. Gydytojas, žinoma, susidomėjo, kokios aplinkybės privertusios jos vyrus atsisveikinti su šiuo pasauliu.
– Pirmi trys vyrai mirė apsinuodiję grybais, o ketvirtasis nuo smegenų sutrenkimo.
– Taip… taip… – mįslingai nutęsė gydytojas.
– Matote, jis nemėgo grybų, – pridūrė norinčioji ištekėti penktą kartą.
Tad pakelkime taures už grybų mėgėjus bei grybautojus!

Reikalingi vaistai

– Pone daktare, atėjęs pas gydytoją skundžiasi vyriškis, – kai išgeriu… tai negaliu baigti…
– Tai negerkite! – pataria gydytojas.
– Tada negaliu pradėti. Gal, sakau, pone daktare, išrašykite man vaistų, kuriuose būtų daugiau kalcio.
– O kam jums tokie vaistai?
– Mano žmona trainiojasi su kitais vyrais, o man neauga… ragai.
Pakelkime taures už tai, kad vyrams nereikėtų kreiptis į gydytojus panašiais klausimais.

Karšta ir šalta

Į seksopatalogijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.
– Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.
– Keista! – susimąsto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti.
Kitą dieną žmona pasakoja:
– Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje.
Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo!

Beprasmis ginčas

Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.
– Aš priverstas jus nubausti, – pareiškė jis.
– Bet juk aš važiavau tik šešiasdešimties kilometrų greičiu! – teisinasi sulaikytasis.
– Pone, jūs švilpėte devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!
– Prisiekiu visais šventaisias: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?
Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:
– Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!
Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištų į besiginčijančių vyrų reikalus.

Eismo taisyklės

Kartą garsus mokslininkas fizikas važiavo savo automobiliu ir, nepastebėjęs raudono šviesoforo signalo, pralėkė sankryžą. Pasigirdo švilpukas.
– Prašau sumokėti baudą! – prisistatė policininkas.
– Už ką? – apsimetė neišmanėliu fizikas.
– Jūs važiavote degant raudonam šviesoforo signalui. Pažeidėte eismo taisykles.
– Jokių taisyklių aš nepažeidžiau, – prieštaravo mašinos savininkas. – Tai galiu įrodyti moksliškai… Jūs turbūt žinote, kad šviesa sukelia bangas… Bangų ilgis priklauso nuo judėjimo. Judant, kitaip sakant, artėjant į bangų sukėlėją, tos bangos mažėja. Kadangi šviesos signalai priklauso nuo bangų ilgio, tai jūs iš savo pusės – iš posto matėte ilgesnes bangas – raudonos šviesos, o aš – trumpesnes – žaliąsias.
– O kokiu greičiu šis reiškinys vyksta? – susidomėjo policininkas.
Fizikas suminėjo labai didelį skaičių.
– Gerai, – pagyvėjo policininkas, tuomet mokėkite baudą už per didelį greitį!
Tad pakelkime taures už liaudies išmintį, kuri sako: „Kieno galia, to ir valia, kieno valia, to ir teisybė!“

Futbolo teisėjai

Futbolo rungtynės baigėsi negirdėtai dideliu rezultatu. Pralaimėjusios komandos kapitonas priėjo prie teisėjo, piktai paspaudė ranką ir pasakė:
– Tai buvo nuostabios rungtynės.
– Jūs taip manote? – patenkintas nusišypsojo teisėjas.
– Ir dar kaip! Tik gaila, kad tamsta jų nematei.
Futbolo teisėjai dalijasi patirtimi.
– Aš, – sako anglas teisėjas, – po kiekvienų svarbesnių rungtynių einu namo užsidėjęs šalmą. Be to, mane lydi keletas lazdomis ginkluotų draugų.
– O aš, – sako brazilas teisėjas, – norėdamas grįžti namo sveikas ir gyvas, po kiekvienų rungtynių iš stadiono išvažiuoju šarvuotu policijos automobiliu.
– Aš niekada panašiomis apsaugos priemonėmis nesinaudoju, – prisipažino italas teisėjas. – Netgi atvirkščiai… Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš stadiono, sirgaliai su didžiausia pagarba man lenkiasi, o kai kurie net ranką bučiuoja.
– Tai pasaka. Visame pasaulyje tokių stebuklų nebūna! – ėmė prieštarauti anie du teisėjai.
– Galiu prisiekti.
– Tai kaip tamsta sugebi taip padaryti ir palankiai nuteikti minią? – susidomėjo anglas ir brazilas.
– Prieš išeidamas iš stadiono aš persirengiu vyskupu.
Pakelkime taures už vargšus futbolo teisėjus, kuriuos žiūrovai siunčia „muilui“.

Futbolas

Prieš daugelį metų, kai Indija dar buvo Anglijos kolonija, vienas senis pirmą kartą dalyvavo futbolo rungtynėse, kurios vyko didžiausiame Londono stadione. Kitą dieną jis pasiuntė laišką į Indiją geriausiam savo bičiuliui. Senukas rašė: „Anglijoje galima pamatyti keistą žaidimą. Vyrai gauna kiaulės odos gabalą, kurį susiuva taip, kad jis savo forma primena žmogaus galvą. Odą jie pripučia oro. Tada vyrai bėgiodami pradeda šią odą varinėti kojomis. Kai kurie spiria į ją gana dažnai, o kiti – retai. Tie, kurie negauna spirti į odą, spiria į arčiausiai stovinčio ar bėgančio žmogaus koją. Įspirtasis bando ant žemės partrenkti, kuris jam spyrė. Visą tą suaugusių vyrų išdykavimo laiką vienas skirtingai apsirengęs vyriškis bėgioja šalia ir švilpauja trumpas melodijas“.
Taigi, futbolo gerbėjai ir sirgaliai, prašome pakelti savo taures. Visiems kitiems siūloma „reklaminė pauzė“, kurią jie užpildo savo pačių pasirinkta daina.

Ištikimybė

Šeima gavo du kelialapius į poilsio namus prie Juodosios jūros. Tačiau atsitiko taip, kad vyro darbovietėje iškilo nenumatytų problemų ir jis niekaip negalėjo išvažiuoti prie jūros. Tada jis kilniadvasiškai patarė žmonai vienai važiuoti ir sutiko, kad kitą kelialapį ji pasiūlytų kuriai nors savo geriausiai draugei.
Netrukus žmona išvažiavo prie jūros su savo ištikimiausia drauge.
Po kurio laiko vyras atsitiktinai sužinojo, kad tuo pačiu metu ir tame pačiame kurorte atostogavo ir viena jo bendradarbė. Vyras nieko nenutuokiančios bendradarbės ėmė klausinėti apie kurortą. Ypač jį domino pajūrio miesto moralinis klimatas. Plepi moteriškė ne tik viską mielai papasakojo apie atostogas, bet kartą atsinešė ir grupinę nuotrauką, kurioje tarp kitų poilsiautojų jis pamatė ir savo žmoną. Bendradarbė paniekinamai ėmė pasakoti, jog daugelis moterų tuojau pat užmegzdavo kurortines pažintis ar meilės romanus.
Vyras, neišsiduodamas, jog nuotraukoje esanti jo žmona, virpančia širdimi, lūžtančiu balsu paklausė:
– Ir šita taip pat? – bakstelėjo pirštu į savo žmonos atvaizdą.
– Ką jūs? – nuramino bendradarbė. – Ši moteris – tiesiog angelas palyginti su kitomis. Ji, galima sakyti, bene vienintelė padori žmona. Kai tik ji atvažiavo su savo vyru, taip ir nesiskyrė su juo nė minutei…
Tad pakelkime taures už ištikimybę.

Pinigai ir protas

Susitiko dvi draugės.
– Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė. – Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
– Verčiau neklausk! Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
– Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
– Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau negu proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.