|
-> Plaukia laivas. Kajutėje vienas keleivis, fokusininkas, linksmina laivo komandą. Visi vyrai ir netgi kapitono papūga, tupėdama ant kartelės, susidomėję seka triukus.
Iliuzionistas visiems parodo tuščią užtiesalą. Ir staiga iš po jo ištraukia akvariumą su žuvytėmis. Plojimai. Papūga susižavėjusi mojuoja sparnais. Fokusininkas ant akvariumo užmeta užtiesalą, čia pat nutraukia jį… Akvariumo su žuvytėmis jau nebėra…
Tuo metu laivas užplaukia ant minos. Kurtinantis sprogimas. Laivas palengva grimzta ir… nuskęsta. Virš bangų tik laivo nuolauža. Ant jos tupi papūga ir įdėmiai žiūri į vandenį.
– Įdomu, ką jis mums dar parodys?! – sako ji.
Pakelkime taures už tai, kad Seimo kapitonai neužplukdytų Lietuvos laivo ant minos, ir mes neliktume papūgomis, besigrožinčiomis fokusais!
Sugužėjo suliuoksėjo žvėrys rinkti liūto pavaduotojo.
– Rinkite mane! – siūlėsi lapė.
– Moteriškė šiam postui netinka! – suūžė žvėrys.
– Tai rinkite mane! – į priekį lenda ežys.
– Tu – dygliuotas! Visus subadysi.
Ir žvėrys vienbalsiai išrinko liūto pavaduotoju kiškį ilgaausį.
Kartą jis linksmai liuoksi per mišką ir mato besidarbuojančią mešką. Prisitaikė ir spyrė jau į šlaunikaulį, kad toji net suaimanavo.
– Aš tave, kiški, norėčiau pasveikinti… – užuot supykusi, linktelėjo meška.
Padrąsintas ir labai patenkintas žvairys striksi tolyn. Žiūri – vilkas. Ir jam spyrė. Kad užkauks pilkis…
– Aš tave, kiški… Sveikinu!
Skeltalūpis pastrykt į tankmę. O ten šernas. Ir tam spyrė.
– Aš tave, žvairy, į miltus sumalsiu! – sužviegė šernas, atstatęs baisias iltis.
– Matyti, kad šita kiaulė nebuvo rinkimuose, palingavo ausimis kiškis.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nedalyvavo rinkimuose!
Grįžo jaunuolis iš Paryžiaus ir susirinkę giminės ėmė klausinėti, ko jis išmokęs.
– Aš mokiausi diplomatijos.
– O kas tai yra? – daugelis nesuprato.
– Diplomatija – tai gražiai apgaudinėti vienas kitą.
– Vai vai vai, – stebėjosi daugelis, o senas dėdulė susigriebė už galvos: – Vargeli tu mano! Vien dėl to nevertėjo trenktis taip toli ir praleisti trejetą metų svetur. Aš tave čionai galėjau supažindinti su žmogumi, kuris per porą savaičių tave būtų išmokęs šio meno.
Tad pakelkime taures už melagius, susirinkusius Seime.
Vyksta tarptautinis iliuzionistų konkursas. Indas rodo delną:
– Nieko nėra. Fu (pučia į delną). Kiaušinis… Fu! – Višta. Fu! – Nieko nėra.
Išeina amerikietis. Jis rodo tuščią delną. Papučia ir delne pasirodo geležies gabalas. Papučia – ratas, papučia – automobilis, papučia – nieko nėra.
Išeina sovietinis iliuzionistas. Rodo tuščią delną ir sako:
– Nieko nėra. Fu! – Rajono partijos sekretorius. Fu! (papučia) – Miesto partijos sekretorius. Fu! (papučia) – CK sekretorius! Pif-paf! – Nieko nėra!
Išeina lietuvis ne iliuzionistas. Pūsteli ir dingsta visi sovietiniai iliuzionistai.
Pakelkime taures už tuos, kurie Lietuvoje sugebėjo laiku pūstelėti!
Kartą sūnelis paklausė tėvo, kas yra socializmas.
– Tai va, sūnau, – pradėjo aiškinti tėvas, – kažkada gyveno didelis žmogus. Nors, tiesą sakant, jis nebuvo didelis, o nedidutis… Tai – Leninas. Bet jis nebuvo Leninas, o tikrovėje – Vladimiras Uljanovas. Ir turėjo jis draugą, kuris vadinosi Stalinu. Nors tiesą pasakius, jis iš tiesų vadinosi Džiugašviliu ir nebuvo joks Lenino draugas, o šiaip sau draugas. Jiedu abudu padarė revoliuciją, kuri vadinosi Didžiąja Spalio revoliucija, bet ji nebuvo nei didelė, nei spalio, nes ji įvyko lapkričio mėnesį…
– Palauk, palauk, tėti, – nutraukė tėvo aiškinimą sūnus. – Tai, ką tu kalbi, yra taip supainiota, kad aš nieko nesuprantu.
– Matau, vaikuti, kad tu jau po truputį pradedi suprasti, kas tai yra sovietinis socializmas.
Pakelkime taures, kad niekam niekada nereikėtų gyventi santvarkoje, kur visiems niekas neaišku, nors aiškinama, kad tai labai aišku.
Senovės išminčiai sakė: „Cujus regio, ejus religio“ („Kieno valdžia, to ir religija“). Tai pasitvirtino sovietams užgrobus valdžią Lietuvoje. Žmonės verčiami garbinti Marksą, Engelsą, Leniną ir Staliną. Pasišaipymui lietuviai sukuria katalikiškų maldų pavyzdžiu naujus tekstus.
Žegnojimasis. Vardan tėvo Lenino ir sūnaus Stalino ir prakeikto kapitalizmo. Mums visiems bus amen.
Tėve mūsų. Tėve žydų, Staline, kursai tupi Kremliuje, teesie prakeiktas tavo vardas, teprasmenga tavo karalystė, tenebūnie tavo valia nei Maskvoje, nei Lietuvoje. Kasdienės mūsų duonos paskutinio kąsnio neatimk mums šiandien ir išleisk iš kalėjimų mūsų nekaltus žmones, kaip išleidai visus kraugerius, komunistus ir kitus valkatas. Ir nevesk mūs į pražūtį, bet gelbėk mus nuo kasdien artėjančio bado šmėklos.
Sveika Marija. Sveika, Rusija, nelaimių pilnoji, Stalinas su tavimi. Tu prakeikta Europoje ir prakeiktas tavo nekultūringas vaisius Stalinas. Šventoji Lietuva, mūsų motina, gelbėk mus nuo azijatų. Būsime dėkingi dabar ir mūsų mirties valandoje.
Tikiu. Tikiu kvailą Leniną, nieko negalintį, žiauraus bolševizmo įkūrėją ir velnio sūnų Staliną, kuris prasidėjo iš Gruzijos išviečių kvapo, kentėjo dėl savo kvailumo prie caro Nikolajaus, buvo įmestas į kalėjimą, vos nenumirė ir vos nepalaidotas. Kai išėjo iš kalėjimo, atsivėrė tikras pragaras. Lapkričio septintąją atsikėlė lyg iš numirusiųjų, įžengė į Kremlių. Iš tenai atėjo nekaltų lietuvių teisti. Tikiu atgimstančią Lietuvą, su kultūringais kraštais bendradarbiavimą, raudonųjų banditų išvijimą, bolševizmo žlugimą ir laimingą visuotinį gyvenimą.
Tad pakelkime taures, kad nebereikėtų garbinti naujų dievų ir naujaip melstis.
Valstybės sutvarkymo sistemų, arba režimų, yra įvairių.
Fašizmas. Jeigu turi karvę ir ji duoda pieno, tai valdžia leidžia ją laikyti, tačiau pieną atima. Jeigu karvė pieno neduoda, tai ją papjauna, o tave uždaro į kalėjimą, kad valstybei nepristatai pieno.
Nacizmas. Tu gali laikyti karvę, bet draudžiama ją melžti.
Komunizmas. Karvė stimpa badu… Tada ją gali melžti – valdžia tai nedraudžia daryti. Karvei nustipus, valdžia tave kiša į kalėjimą, nes negalima privatininkams laikyti karvių.
Demokratija. Karvę gali laikyti ir pieną pardavinėti kam tik nori. Tačiau, jeigu pats gersi pieną, karvė pradės streikuoti.
Kapitalizmas. Karvė tikrai tavo. Gali ją melžti, kiek tik nori. Gali pieną pardavinėti. Jeigu būsi gudrus, tai už parduotą pieną nusipirksi bulių.
Liberalizmas. Valdžia tau leidžia laikyti karvę. Bet už ją privalai valdžiai mokėti didelius mokesčius. Už tuos mokesčius valdžia iš tavęs perka pieną. Tą pieną siunčia į kitus kraštus, tvirtai tikėdami, kad ten patys žmonės jo negers, bet jį perduos kaliniams, sėdintiems už tai, kad jie turėjo karves.
Tad pakelkime taures už valstybės santvarką. Už kokią? Už kokią norite, už tokią ir pakelkite – mūsų šalyje demokratija.
Seniai, labai seniai buvo didžiulė valstybė, kuri Vakaruose ir Rytuose siekė jūras. Joje žmonės gyveno meilėje bei santarvėje ir nežinojo, kas yra skurdas. Tą šalį išmintingai valdė karalius Galiūnas. Paseno valdovas, pavargo ir ėmė galvoti, kad ateis diena, kai reikės iškeliauti į Dausų šalį. Susišaukė jis šešias dukteris ir pasakė:
– Išauginau jus, gražuolės, išauklėjau, išmokiau, kaip sugebėjau. Metas pakeisti mane. Ar sutinkate valdyti šalį?
Karalaitės: Meilė ir Laisvė, Šviesa ir Teisybė, Išmintis ir Mirtis sutiko pakeisti tėvą. Valdovo dukros iš visų galių ėmė darbuotis. Tačiau netrukus šalyje prasidėjo suirutė, nesantarvė. Žmonės aimanavo, verkė ir šaukėsi Dievo bei Galiūno tvirtos rankos. Valdovas Galiūnas nežinojo, kad karalaitės Meilė ir Mirtis – neregės, Laisvė ir Šviesa – nepavaldžios kūnui, Teisybė – nebylė, o Išmintis – kurčia.
Pakelkime taures už vargšę mūsų šalį, kurią valdo valdovo dukterys, pasivadinusios partijomis: vienos neregės, kitos kurčios, nebylės arba neturinčios jokios valdžios.
-> Dažnai girdime žodį valdžia. Ką tai reiškia? Vieni sako, kad valdžia – nelyginant smėlio laikrodis, po tam tikro laiko reikia versti. Kitų nuomone, valdžia – tai dviratis: vairas – aukštai, grandinė – žemai. Treti teigia, kad valdžia kaip arfa: kai didžiosios stygos pertemptos, mažosios nutrūksta. Kai kas valdžią prilygina futbolo aikštei, kurioje kiekvienas stengiasi užimti patogiausią padėtį. Cinikai valdžią prilygina vandens baseinui, kuriame didžiausi gabalai stengiasi iškilti į paviršių.
Už valdžią, kad ir kokia ji būtų!
Žymiam advokatui pasiūlė ginti žmogų, kaltinamą žmogžudyste. Po pasimatymo su juo advokatas atsisakė jį ginti. Į kolegos paklausimą „kodėl“, šis atsakė:
– Matote, aš padariau išvadą, kad pagal savo finansinę padėtį jis neturėjo jokios teisės įvykdyti panašų nusikaltimą.
Vyko teismo procesas. Vienos pusės advokatas, sakydamas liepsningą kalbą, vis stabteldavo, prisipildavo iš grafino vandens ir išgerdavo. Priešingos pusės advokatas klausėsi ir neištvėręs pasakė:
– Pirmą kartą matau, kad vėjinį malūną varo vanduo.
Žymus advokatas garsėjo tuo, kad sugebėdavo bet kokią bylą ištęsti iki begalybės. Kartą į jį kreipėsi klientas prašydamas laimėti labai sudėtingą bylą.
– Kaip jūs manote, – paklausė jis, – ar aš pralaimėsiu šią bylą?
Advokatas jį nuramino:
– Jūs nepralaimėsite, bet jūsų vaikaitis – būtinai.
Tad siūlau pakelti tostą už mūsų visame pasaulyje pagarsėjusią teisėtvarką, kuri irgi sugeba svarbiausias bylas tęsti iki begalybės.
|
|