Atidumas

Vakarienės metu žmona klausia vyro:
– Brangusis, ar tu nieko manyje nepastebi?
Vyras dėbtelėja akimis ir dvejodamas klausia:
– Tu pakeitei šukuoseną?
– Ne…
– Tavo naujas megztukas?
– Ne, senas.
– Tai gal šiandien tavo gimtadienis?
– Ne.
– O gal mudviejų vestuvių sukaktis?
– Ne, ne… Aš tik norėjau įsitikinti, ar tu dėmesingas ir specialiai užsimaukšlinau dujokaukę.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie tikrai dėmesingi žmonoms.

Spiritistų seansas

Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

Narsuolis

Tai įvyko Kinijoje. Vienos apylinkės viršininkas sužinojo, kad jo valdomosios srities vyrai bijo savo žmonų. Norėdamas pats tuo įsitikinti, jis įsakė aikštėje iškelti dvi vėliavas – geltoną ir mėlyną. Po to viršininkas sušaukė visus vyrus ir įsakė sąžiningai pasakyti, ar jie biją savo žmonų. Už melagingą parodymą buvo pagrasinta nubausti mirtimi.
– Tie, kurie bijo savo žmonų, atsistoja po geltona vėliava, o tie, kurie nebijo, – po mėlyna! – pasakė viršininkas.
Visi vyrai sustojo po geltona vėliava. Tik vienas liesas žmogelis atsidūrė po mėlyna.
– Bent vienas vyras narsus! – apsidžiaugė viršininkas ir paklausė žmogelio, kaip jis tapęs toks narsus. Šis atsakė:
– Didžiai gerbiamas viršininke, aš atsistojau po šia vėliava vien todėl, kad mano žmona uždraudė eiti ten, kur susirenka minia.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie tikrai nebijo žmonų.

Laimės talismanas

Vienas Amerikos valdininkas Čikagos priemiestyje rado pasagą. Žmogus apsidžiaugė. Pakėlė ją ir nešasi talismaną namo. Deja, namie jis rado siuvėjo sąskaitą ir kvietimą užmokėti skolą už kreditan pirktą automobilį. Nežiūrint šių nemalonumų, jis vis tik nutaria pasagą įdėti į rašomojo stalo stalčių. Kyšt ranką į kišenę, o ten skylė. Raktą kažkur pametęs. Nuliūdęs vyras pasagą deda ant spintos. Tuo metu įeina tarnaitė ir praneša, jog jo žmona pabėgo su meilužiu.
Valdininkas paima pasagą, bučiuoja ją ir šnibžda:
– Vis tik šiame prietare yra dalis tiesos!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime suranda savo talismaną.

Ankšti batai

– Jonai, kodėl tu nešioji dviem numeriais mažesnius batus?
– Vardan laimės! Mano žmona labai negraži, netvarkinga, prasta šeimininkė. Sūnus prastai mokosi. Aš nebetikiu, kad jis sugebėtų baigti mokyklą… Duktė neklauso. Uošvė nuolatos zirzia.
– Tai kuo čia dėti batai?
– Kad tu žinotum, kokį malonumą patiriu, kai vakare nusiaunu batus?!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie susikuria sau laimę.

Daugpatystė

Kažkoks persas musulmonas sėdėdamas ir gražbyliaudamas gyrė daugpatystę bei malonumą turėti dvi žmonas! Čia buvo ir kitas persas, kuris turėjo tik vieną žmoną. Paklausęs gražbylio jis panoro antrosios žmonos. O musulmonams, kaip žinoma, oficialiai galima turėti keturias žmonas. Taigi tasai persas vedė dar vieną. Pirmą vestuvių dieną jis priėjo prie naujos žmonos kambario durų, pasibeldė. Užrakinta. Kiek jis bemaldavo, kiek beprašė atidaryti duris, jauna žmonelė nesutiko jo įsileisti.
– Eik! – sako ji. – Eik pas savo pirmąją žmoną.
Teko kulniuoti pas pirmąją. Tačiau toji įsižeidusi irgi užkabino duris. Neįsileido jo pas save. Naktis buvo šalta. Vargšelis gatvėje sušalo ir nušlitiniavo miegoti į artimiausią mečetę. Vos tik jis įsitaisė ant grindų, staiga pasigirdo kažkieno kosulys.
– Kas čia? – paklausė jaunavedys.
Tamsumoje nepažįstamasis pasisakė kas esąs. Pasirodė, jog tai tas pats žmogus, kuris labai gyrė daugpatystę.
– Kodėl tu mečetėje? – nustebo nelaimingas jaunavedys.
– Todėl, kad aš turiu dvi žmonas ir nė viena neįsileidžia pas save pavyduliaudama kitai.
– Tai kodėl tu taip gyrei daugpatystę?
– Matai, man vienam liūdna ir nyku nakvoti mečetėje… Aš ir nutariau įsigyti likimo draugą.
Tad pakelkime taures už tai, kad mes, katalikai, ir esame apsaugoti nuo daugpatystės.

Naktinė kepuraitė

Uzbekas vedė našlę. Po vestuvių žmona atidarė skrynią ir parodė savo brangenybes. Paskui iš skrynios kampo ištraukė keletą naktinių kepuraičių.
– Kam jų tiek daug? – nustebo jaunikis.
– Tai mano buvusių vyrų kepuraitės, – paaiškino ji. – Nė vienas iš jų nesulaukė nė dviejų vedybinio gyvenimo metų: jie mirė.
Tai išgirdęs jaunuolis nusitraukė nuo galvos kepuraitę, sviedė ją žmonai sakydamas:
– Vardan Alacho! Paimk tu šią kepuraitę ir palik mane ramybėje. Mano vargšė motulė neturi kito sūnaus, tik mane vieną! – tai pasakęs jis davė kojom valią.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie laiku pastebi šeimyninio gyvenimo nelaimę!

Trys paveikslai

Kinai turi tris paveikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimąstęs žmogus, antrajame – žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis – visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: „Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti“. Po antruoju – „Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi“. Po trečiuoju paveikslu – užrašas: „O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas“.
Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmų ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!

Šienas

Po sunkios darbo dienos ūkininko žmona ant stalo padėjo glėbį šieno ir pakvietė vakarieniauti. Namiškiai nustebę ir pasipiktinę paklausė, ar ji neišprotėjusi. Šeimininkė atsakė:
– Visiškai ne! Iš kur gi aš galėjau žinoti, kad jūs atkreipsite dėmesį į tai. Aš verdu, gaminu pietus, vakarienę, pusryčius jau dvidešimt metų. Per tą laiką negirdėjau jūsų patvirtinimo, kad valgote ne šieną…
Pakelkime taures ir atsistodami pagerbkime mūsų šeimininkę, kuri taip gražiai papuošė stalą, tokiais nuostabiais valgiais pasitiko mus visus! Už šeimininkę!

Netaktas

Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.

Posakiai.lt

Kategorijos