|
|
Senais senais laikais tolimojoje Indijoje gyveno galingas padišachas ir turėjo tris žmonas. Ir dar valdovas turėjo žynį, kuris jam spėdavo ateitį. Kartą rūmų šeimininkas pasikvietė orakulą ir jam tarė:
– Tu ilgai gyveni mano rūmuose, bet dar nė karto man neišpranašavai nieko blogo. Todėl aš panorau apdovanoti tave. Pasirink bet kurią iš mano žmonų.
Žynys prieina prie pirmosios valdovo žmonos ir klausia:
– Sakyk man, moterie, kiek bus du kartus du?
– Trys! – atsakė paklaustoji.
Antroji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Keturi!
– Kokia ekonomiška pirmoji žmona! – pagalvojo žynys. – Ir kokia protinga antroji valdovo žmona.
Trečioji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Penki!
O ši labai dosni! – pagalvojo žynys.
Kaip manote, kurią padišacho žmoną pasirinko žynys?
(Sėdintys prie stalo paprastai gyvai diskutuoja.)
Po ilgos pauzės žmogus, skelbiantis tostą, sako:
– Ne, jūs neteisūs! Žynys pasirinko pačią gražiausią žmoną.
Tad pakelkime taurę, mieli bičiuliai, už mūsų gražias moteris, sėdinčias prie šito stalo.
Tai atsitiko prieš daugelį šimtmečių. Viena storulė, kreipdamasi į išminčių, paklausė:
– O išmintingasis žmogau, sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
Išminčius atsakė:
– O moterie! Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spręsk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.
Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!
Bendrabučio kambaryje miega po vieną pirmo, antro, trečio, ketvirto ir penkto kurso studentai. Suskamba žadintuvas. Pirmakursis pašoka ir sako:
– Vyručiai, kelkitės! – Eime į paskaitas.
Antrakursis, apsiversdamas ant kito šono, suniurna:
– Pakvaišai, ar ką? Miegokim!
Trečiakursis paprieštarauja:
– Ko čia miegoti? Eime, alučio nusipirksime!
Ketvirtakursis kitos nuomonės:
– Ką čia alučio… Verčiau degtinėlės išgerkime!
Penktakursis autoritetingai pareiškia:
– Pasielkime taip: metame į viršų monetą. Jeigu atvirs skaičius – eisime alaus nusipirkti, jeigu viršuje bus herbas – eisime parsinešti degtinės. Jeigu moneta atsistos briauna – miegosime toliau. O jeigu ji pakibs ore – eisime į paskaitas.
Pakelkime taures už šaunią mūsų studentiją!
Susitinka trijų sovietinių aukštųjų mokyklų studentai ir ima pasakotis apie egzaminus.
– Pas mus, – sako universiteto studentas, – egzaminų biliete klausimas: „Kuo matuojame srovės jėgą?“ Ir čia pat pateikiami trys atsakymai: 1) voltais, 2) omais, 3) amperais. Reikia pasirinkti teisingą.
– O pas mus, – sako technikumo moksleivis – egzaminų lapelyje parašyta: „Ar ne amperais matuojama srovės jėga?“ Ir čia duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) ne, 3) nežinau. Reikia pasirinkti teisingą.
– Pas mus dar kitaip, – sako karo mokyklos studentas, – egzaminų biliete įrašytas klausimas: „Srovės jėga matuojama amperais“ ir duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) teisingai, 3) tikrai taip.
Štai ir kankinkis pasirinkdamas teisingą atsakymą.
Tad pakelkime taures, kad nei mes, nei mūsų vaikai ar vaikaičiai nesimokys tokiose aukštosiose mokyklose.
Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!
Vieną vakarą į viešbutį užėjo septynetas studentų, kurie sakėsi norį šauniai atšvęsti savo išsiskyrimą. Ta proga vyrukai nemažai išgėrė. Prieš vidurnaktį viešbučio ir baro šeimininkė pateikė jiems sąskaitą. Visi studentai subruzdo. Kilo karštos diskusijos. Nė vienas nenorėjo nusileisti ir siūlėsi pats už visus apmokėti sąskaitą.
Karšti ginčai ilgai būtų nesibaigę… Bet čia kažkuris iš jų pasiūlė šeimininkei užrišti akis. Kurį ji pagausianti, tas ir apmokėsiąs sąskaitą. Šeimininkė šypsodamasi mielai sutiko…
Tyla… Jis ėmė gūžinėti po kambarį…
Šeimininkas, užimtas svečiais pirmame aukšte, susidomėjo, ką taip ilgai veikia jo žmona viršuje, nes jis matė išeinančius studentus. Kai šeimininkas įėjo į kambarį, jo žmona nutvėrė jį ir linksmai šūktelėjo:
– Pagavau, pone! Jūs privalote apmokėti visą sąskaitą!
Keldamas taurę už studentiją siūlau prisiminti savas mokslo dienas ir prašau papasakoti mums kuriozišką arba nepaprastą atsitikimą iš savo studentavimo laikų.
Kalbasi senutė apie šių dienų jaunimą. Aštuoniasdešimtmetė moterėlė draugužei ir sako:
– Dieve mano, kaip pasikeitė šių dienų jaunimas! Prieš šešiasdešimt metų aš tiesiog negalėdavau pasirodyti gatvėje – visuomet kas nors prikibdavo: tai į šokius, tai į kavinę, tai bent pasėdėti, pasišnekėti kviesdavo. Šiandieninis jaunimėlis – mandagesnis. Dabar galiu bet kuriuo metu vaikščioti gatvėmis – niekas ir negalvoja prie manęs prikibti.
– Ką ten jaunimas, – pritaria bendraamžė. – Jau ir mūsų kartos vyrai pasikeitė. Anądien aš viešėjau pas draugą, su kuriuo susipažinau per pažinčių tarnybą, ir grįžau namo labai nusivylusi… Įsivaizduoji, kavalieriui netgi teko tris kartus per veidą suduoti.
– Jis kibo prie tavęs?
– Ką tu, ką tu? Tiesiog man visą laiką atrodė, jog jis jau miręs.
Tad pakelkime taures už besikeičiančius laikus ir visada išliekančią jauną širdį.
Ką kalba jaunieji likę vienudu?
Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
– Ateik, mieloji, – pasakė jis. – Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
– Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu.
– Kodėl? Tu manim nepasitiki?
– Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
– Girdi, kaip lakštingalos suokia?
– Verčiau eime namo.
– Dar anksti namo…
– Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
– Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas.
– Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
– Kvailute, mama juk nesužinos…
– Ne, ne ir ne!
– Tai lik sveika! Aš einu pas Nijolę.
– Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastūmėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.
Lyg ir nemandagu klausytis pašalinių pokalbių, tačiau bešokant arba pačiose šokių salėse nenoromis galima išgirsti ir tokių pokalbių.
– Kodėl niekaip nepataikai į taktą?
– Muzika išmuša.
– Žinai, tu galėtum būti geras šokėjas. Bet tau trukdo tik du dalykai.
– Kokie?
– Abi kojos.
– Kodėl jūs žiūrite tik į mano kaklaraištį?
– Kitaip šokti negalėčiau.
– Kodėl?
– Kai tik pažiūriu į tave, iš juoko nesusilaikau.
– Leiskite jus pakviesti šokiui.
– Dėkui. Tačiau kažkodėl nesinori šokti.
– Tuomet leiskite padėti trumpinti jums laiką.
– Verčiau eime šokti.
Tad pakelkime taures ir mes už merginos pasiūlymą. Kad ir labai nenorime pakilti nuo šio stalo, tačiau padarykime pertrauką ir, jei yra galimybės, pašokime arba bent pasivaikščiokime, atsipūskime.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Kategorija: Tostai apie moteris, Tostai apie studentus | Peržiūrėta: 1,941 |