|
|
Komunalinio ūkio departamente kasdien iki šešioliktos valandos budi ekspertas butų šildymo klausimais. Ateina pasikonsultuoti klientas.
– Prašom pasakyti, – sako jis, – kiek man reikės nusipirkti kuro žiemai?
– Kiek jūsų bute kambarių? – klausia ekspertas.
– Butas vieno kambario.
Ekspertas susimąsto. Po kurio laiko suabejoja:
– Tai priklauso nuo kambario dydžio.
– Keturiolika kvadratinių metrų.
– O koks kambario aukštis?
– Trys metrai.
– Labai svarbu žinoti, kiek yra langų.
– Vienas.
– Taip… Kelintame aukšte jūsų butas?
– Trečiame.
– O koks jūsų namas – medinis, blokinis, plytinis?
– Plytinis.
– Prašome pasakyti, iš ko pastatyta krosnis?
– Paprasta… Iš koklių.
– Aha… Kaip dažnai krosnį kūrenate?
– Kartą per dieną.
– Viskas aišku.
– Aš labai patenkintas. Tai kiek gi aš turėsiu nusipirkti anglių ir kiek malkų?
– Tai priklauso nuo to, kokia bus žiema…
Tad pakelkime taures už armiją valdininkų, kurie sugeba pilstyti iš tuščio į kiaurą ir, gaudami nemažus atlyginimus, sumažina bedarbių skaičių Lietuvoje.
Amerikoje vienos firmos savininkas nutarė priimti naują tarnautoją. Būdamas puikus biznierius, jis panoro pasirinkti tinkamiausią žmogų. Buvo paskelbtas konkursas. Iš daugybės kandidatų atrinkti trys.
– Kiek bus dukart du? – klausia firmos savininkas vieną iš jų.
– Keturi! – nustebęs atsako šis.
– Puiku! Tai geras ženklas, – pagyrė savininkas. – Jūs esate tikslus ir tvarkingas. Prašau palaukti.
Įeina antras kandidatas.
– Kiek bus prie dviejų pridėjus du? – išgirdo jis.
– Šeši! – irzliai atsakė vaikinas.
– Puiku! – sako savininkas. – Tai rodo, kad tamsta turi daug idėjų ir fantazijos. Prašome palaukti.
– Kiek bus dukart du? – išgirdo klausimą trečias kandidatas.
– Trisdešimt du! – piktai sviedė jaunuolis.
– Kažkas nepaprasto! – apsidžiaugė firmos savininkas. – Koks polėkis! Kokie dydžiai! Prašom palaukti.
– Ką manai? – kreipiasi savininkas į savo sekretorių. – Kurį iš jų reikia priimti?
– Be abejo, tą, kuris pasakė „trisdešimt du“, – atsakė sekretorius. – Atrodo, jis jums labiausiai patiko ir nustebino.
– Mielasis, reikia priimti tą, kuris pasakė „šeši“.
– Kodėl? – nustebo sekretorius.
– Jis yra mano žmonos pusbrolis.
Tad pakelkime taures už tvirtus giminystės ryšius.
Susitiko dvi draugės.
– Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė. – Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
– Verčiau neklausk! Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
– Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
– Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau negu proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.
Garlaiviu plaukė pirklys ir mokslininkas. Turtuolis vežėsi daugybę prekių. Mokytas žmogus su savimi nieko neturėjo. Staiga jūroje kilo audra. Didžiulė banga apvertė garlaivį ir šis nuskendo. Išsigelbėjo tik pir-klys ir mokslininkas. Matydamas paniurusį mokslo vyrą, turtuolis jam ir sako:
– Ko tamsta taip nusiminęs? Ko liūdi? Aš praradau visus savo turtus, o tavo turtai – juk tavyje!
Pakelkime taures už didžiuosius turtus, kurie gali žūti tik kartu su jų savininku. Už protą, draugužiai!
Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.
Pažinojau vieną tinginį. Šis tinginių pantis kiekvieną rytą darydavo mankštą, prausdavosi po šaltu dušu, kad nereikėtų vaikščioti į vaistinę. Nuo ryto lig vakaro triūsė savo darže, kad tik nereikėtų žiemą vaikščioti į turgų ar daržovių parduotuves. Jis tingėjo nueiti į statybos kontorą ir sodo namelį pasistatė pats. Kur tu rasi kitą tokį tinginių pantį?
Tad nesmerkime tokių tinginių, o verčiau už juos pakelkime taures!
Vienas Rytų valdovas išsiruošė į kelionę laivu. Pasiėmė ir jauną tarną. Kai tik laivas nutolo nuo kranto, vaikinas labai išsigando. Jo nedžiugino nei gražuolis laivas, nei puikus saulėtas oras, nei mėlyna rami jūra. Įsispraudęs į kampą jis verkė, dejavo taip garsiai, jog išvedė iš kantrybės visus kartu plaukiančiuosius. Neteko kantrybės ir valdovas. Jis išrikiavo laivo įgulą ir paklausė, kas galėtų jaunuolį nuraminti.
Atsiliepė laivo gydytojas. Jis liepė išmesti jaunuolį į jūrą. Kai jis, atsidūręs už laivo borto, pajuto, kokia gili jūra, koks pavojus jam gresia, ėmė šauktis pagalbos. Ištrauktas iš vandens vaikinas netvėrė džiaugsmu:
– Kaip čia gera, o buvo taip baisu!
Valdovas pasikvietė gydytoją ir paklausė:
– Iš kur žinojai, kad tai puiki priemonė atsikratyti baimės?
– Žinojau, kad vaikinas kilęs iš kalnų, vadinasi, niekada nematęs jūros ir nežino, kokia ji gili, todėl ir nesupranta, kad laivas – vienintelė saugi vieta jūroje, – atsakė gydytojas.
Tad pakelkime taures, kad visi pavojai virstų mūsų džiaugsmu!
Gyveno kartą žmogus, kuris svajojo turėti sąžinę… Tačiau už jokius pinigus niekur negalėjo jos nusipirkti. Nes nė vienas jo draugas sąžinės neturėjo. Neturėjo jos nė vienas jo pažįstamas.
Kartais šiam žmogui per „blatą“ atnešdavo kažką panašaus į sąžinę. Jis džiūgaudavo kaip vaikas… Bet vėliau paaiškėdavo, kad jį apgavo. Nuo to laiko šis žmogaus nutarė gyventi taip, kad jo niekas neapgautų.
Nenorėdamas pasiduoti apgaulei, šis žmogus nutarė niekuo nebetikėti. Jis netikėjo moterimis, kai jos prisipažindavo mylinčios. Todėl jo niekas nemylėjo.
Jis netikėjo vyrais, kurie jam tiesė draugystės ranką. Todėl su juo niekas nedraugavo.
Netgi savo akimis jis netikėjo net tada, kai jos matydavo ką nors gera. Todėl jis niekada nematė nieko gero.
Savo ausimis jis irgi netikėjo net tada, kai jos girdėdavo gerus žodžius, kalbas apie grožį, kilnumą, gailestingumą, pasiaukojimą. Todėl visa tai jam buvo tik tušti žodžiai.
Jis netikėjo net savo likimu, kai tas panoro jam padovanoti laimę. Todėl jis niekada nebuvo laimingas.
Užtat jo niekas neapgavo. Galiausiai jis numirė apgautas. Pasirodo, jis apgavo pats save.
Pakelkime taures neapgaudinėdami nei savęs, nei kitų!
Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.
Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!
Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes, kurios savo ruožtu gimdo pasaulio garsenybes.
Pirmokėlis, skaitydamas knygelę, rado žodį „meteoras“.
– Tėveli, čia parašyta, kad meteorai krinta iš dangaus. Kas tai?
– Meteoras… Meteoras… Tai yra meteoras.
– O ką reiškia žodis „meteoras“?
– Vadinasi taip… „Meteoras“ yra graikiškas žodis. Ar mokykloje jus moko graikų kalbos?
– Ne, nemoko.
– Tai tu nesuprasi, jei aš tau ir paaiškinsiu.
– Tėtuk, o koks bus laikas: „Mama kalbasi su kaimyne“?
– Tai prarastas laikas, sūneli.
– Tėtuk, o kodėl, kai žmonės ko nors nežino, sako: „Dievai žino“?
– Velniai žino…
– Tėtuk, o kodėl mamytė verkia, kai tu parėjęs dainuoji?
– Todėl, kad ji neturi balso. – Nusibodo tėvui atsakinėti į sūnaus klausimus, ir jis sako: – Verčiau patylėtum, Justi-nai.
– O kodėl, tėveli?
– Verčiau tylėti ir duoti dingstį, kad tu ne idiotas, negu prabilti ir tuojau pat išsklaidyti bet kokias abejones šiuo reikalu.
Pakelkime taures už tėvus ir vaikus, kad jie geriau suprastų vieni kitus ir tarp jų neliktų neaiškumų. Juk idiotu pavadinti, dar nereiškia būti išmintingesniu.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Kategorija: Tostai apie moteris, Tostai apie vyrus | Peržiūrėta: 2,123 | 