Skubėdami prarandam ir išmėtom

Skubėdami prarandam ir išmėtom,
Ir nepamatom skrisdami dvasia
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.

Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga.
Į pačią širdį priekaištą ar dūrį,
Užlieja juodo išgąsčio banga.

Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų.
Kažką svarbaus praleidom ir praėjom,
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.