Meilė yra akla

Meilė yra akla – mylintysis nemato mylimojo trūkumų arba jų nesureikšmina, todėl negali objektyviai jo vertinti. Posakio autorius – sen. graikų filosofas Platonas (Plato, ~423–347 pr. m. e.), apibūdinęs tai savo darbe „Įstatymai“.

Medaus mėnuo

Medaus mėnuo (angl. Honeymoon, pranc. Lune de miel , isp. la Luna de mile, ‘medaus mėnulis’) – a) pirmasis mėnuo po santuokos, kuriam būdingas didesnis sutuoktinių seksualinis aktyvumas; b) pradinis gerų santykių laikotarpis tarp dviejų organizacijų, valstybių ir pan. Pirmasis žinomas posakio paminėjimas yra XVI a. anglų leksikografo R. Huloeto (Richard Huloet) žodyne. Pati posakio kilmė vienur mėginama sieti su ritualiniu vestuviniu midaus gėrimu visą mėnesį, su vestuvine mėnulio pilnatimi, kuri netrukus imanti dilti, kaip ir pati meilė; kitur teigiama, jog pavadinimas atsiradęs tiesiog todėl, kad pirmasis mėnuo po vestuvių esąs saldžiausias.

Mąstau, vadinasi esu

Mąstau, vadinasi esu (lot. Cogito, ergo sum) visa sentencija skamba taip: „Abejoju, vadinasi, mąstau, vadinasi, esu“ (lot. Dubito, ergo cogito, ergo sum). Prancūzų filosofo, matematiko ir fiziko R. Dekarto (René Descartes, 1596–1650), rašiusio, kaip tada įprasta, lotyniškai, nuostata.

Maskvos ranka

Maskvos ranka (vok. Moskaus Hand, angl. Moscow’s hand) politinė ar ideologinė Rusijos įtaka kurios nors šalies vidaus politikai ar Rusijos spectarnybų surežisuoti ir pakurstyti jai palankūs įvykiai užsienio šalyje. Spėjamas posakio autorius – vokiečių publicistas F. Medlhameris (Franz Ludwig Mödlhammer), išleidęs knygą „Maskvos ranka Tolimuosiuose Rytuose“ (Moskaus Hand im Fernen Osten, 1937). Gali būti perfrazuota iš posakio Ilga ranka.

Marionetinė vyriausybė

Marionetinė vyriausybė (angl. Marionette government) nesavarankiška, kitos valstybės ar okupantų valdoma vyriausybė. Marionetė yra teatro lėlė, artisto valdoma virvutėmis. Lėlės pavadinimas siejamas su Marijos, Kristaus motinos, vardo mažybine forma; jis galėjęs atsirasti Viduramžiais per turgaus aikštėse rodytas misterijas evangelijų tema.

Marijos žemė

Marijos žemė – a) Lietuva; b) Latgala (Latvijos rytų regionas, kur išlikusi katalikybė). Pavadinta Marijos, Kristaus motinos, vardu. Pavadinimas duotas kalavijuočių XIII a. pradžioje – taip jie praminę užkariautas baltų ir finų žemes. Bene pirmasis netiesiogiai šį terminą pavartojęs Livonijos vyskupas Albertas (Albertus, ?–1229), 1202 m. perkėlęs vyskupystės centrą iš Ikškilės į Rygą. Henriko Latvio kronikoje ta proga rašoma: (‘ir vyskupo katedrą drauge su visa Livonija skyrė švenčiausiajai Dievo motinai Marijai’). Po kiek laiko taip buvo pavadinti ir kaimyninės Lietuvos pakraščiai, o netrukus ir visa Lietuva, tikintis užkariauti ir ją ar bent padaryti bažnytine Livonijos provincija po Mindaugo krikšto (1251). Tradicija vadinti užkariautas nekrikščionių žemes evangelijų personažų vardais atsirado XI-XII a. pirmųjų kryžiaus žygių metu. Pavyzdžiui, užkariautąją Palestiną kryžiuočiai buvo praminę Kristaus žeme. Vėliau užkariautąją Prūsiją (XIII a.) jie praminę švento Petro žeme.

Mano svajonių moteris

Mano svajonių moteris (vok. Die Frau meiner Träume ‘mano svajonių moteris’). Sakoma apie mylimą merginą. Posakiu tapo populiaraus vokiečių kino filmo (išėjo 1944 m. rugpjūtį) pavadinimas. Režisierius – G. Jakobis (Georg Jacoby, 1883–1964).

Mano namai – mano tvirtovė

Mano namai – mano tvirtovė (angl. My house is my castle) savo namuose tvarkausi kaip noriu, ir niekam iš pašalinių negalima kištis ar nurodinėti. Posakio autorius – anglų teisininkas E. Kukas (Edward Coke, 1552–1634), pavartojęs jį savo komentaruose apie tuometinius britų įstatymus.

Mano liežuvis – mano priešas

Mano liežuvis – mano priešas (angl. My tongue is my enemy) žmogaus pasakyta informacija ar vertinimas gali atnešti jam nelaimę. Posakis galėjo kilti iš perfrazuotų Senojo Testamento Siracido knygos žodžių: „Per kalbėjimą ateina garbė, per jį ir negarbė! Žmogaus liežuvis – jo prapultis“.

Mamytės sūnelis

Mamytės sūnelis – infantilus, lepus, nesavarankiškas, nuo motinos priklausantis vaikinas. Posakis imtas iš rusų rašytojo D. Fonvizino (1745–1792) komedijos „Nesubrendėlis“, kurioje dvarininkas Skotininas sako Mitrofanui: „Na, Mitrofanuška! Tu, matau, mamytės sūnelis, ne tėvelio!“.