Paskutiniame teisme

– Kaltinamasis, ar prisipažįstate, kad pavogėte našlės Melanijos kiaulę?
– Prisipažįstu, pone teisėjau.
– Ką su ja padarėte?
– Paskerdžiau ir suvalgiau, pone teisėjau.
– Ak, pilieti, pilieti! Kai išmuš paskutiniojo teismo valanda, ir jūs susitiksite akis į akį su našle ir su kiaule, o našlė jus pavadins vagimi, ką jūs jai pasakysite?
– Pone teisėjau, jūs sakėte, kad ir kiaulė bus tenai…
– Aišku, bus.
– Tuomet našlei aš pasakysiu: „Melanija, štai jūsų kiaulė!“
Pakelkime taures už tai, kad nei dvikojės, nei keturkojės kiaulės netemdytų mūsų sąžinės ir leistų ramiai gyventi.

Moters metai

Moterys dažnai stengiasi nuslėpti savo metus ir nori atrodyti jaunesnės. Net, kaip sakoma, priremtos prie sienos, tokios moterys nesako tiesos, o kalba užuominomis. Tai gali paliudyti atsitikimai teisme.
– Kiek jums metų, ponia? – klausia teisėjas.
– O ar ta dama, kurią klausėte prieš mane, pasisakė kiek jai metų?
– Aišku, pasisakė.
– Tai aš už ją trimis metais jaunesnė.
Kitame teisme kitas teisėjas klausia liudininkę:
– Būkite maloni, ponia, pasakykite kiek jums metų?
Liudininkė koketiškai atsako:
– Aš jau mačiau devyniolika pavasarių, pone teisėjau.
– Gerai. O dabar leiskite paklausti, kiek metų jūs esate akla?
Tad pakelkime taures už moteris, kurios amžinai jaunos.

Advokatai

Žymiam advokatui pasiūlė ginti žmogų, kaltinamą žmogžudyste. Po pasimatymo su juo advokatas atsisakė jį ginti. Į kolegos paklausimą „kodėl“, šis atsakė:
– Matote, aš padariau išvadą, kad pagal savo finansinę padėtį jis neturėjo jokios teisės įvykdyti panašų nusikaltimą.
Vyko teismo procesas. Vienos pusės advokatas, sakydamas liepsningą kalbą, vis stabteldavo, prisipildavo iš grafino vandens ir išgerdavo. Priešingos pusės advokatas klausėsi ir neištvėręs pasakė:
– Pirmą kartą matau, kad vėjinį malūną varo vanduo.
Žymus advokatas garsėjo tuo, kad sugebėdavo bet kokią bylą ištęsti iki begalybės. Kartą į jį kreipėsi klientas prašydamas laimėti labai sudėtingą bylą.
– Kaip jūs manote, – paklausė jis, – ar aš pralaimėsiu šią bylą?
Advokatas jį nuramino:
– Jūs nepralaimėsite, bet jūsų vaikaitis – būtinai.
Tad siūlau pakelti tostą už mūsų visame pasaulyje pagarsėjusią teisėtvarką, kuri irgi sugeba svarbiausias bylas tęsti iki begalybės.

Kai žmogus padaugina

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Kodėl jūs tądien taip siaubingai pasigėrėte?
Kaltinamasis teisinasi:
– Tądien aš patekau į blogą draugiją. Mes buvome keturiese. Aš turėjau butelį geros ruginukės, o kiti trys – gerti nenorėjo.
Ne vieną žmogų padauginti išgėrimai atveda į teismą. Šit prieš teisėją stovi apgailėtinos išvaizdos vyriškis. Teisėjas jo klausia:
– Tamsta tiek daug gėrei, nors iš anksto žinojai, kad neturėsi kuo užmokėti… Kuo tai gali paaiškinti?
– Gėrime žmogus nori paskandinti savo rūpesčius, nori užsimiršti, – aiškino kaltinamasis. – O tai ir buvo didžiausias mano rūpestis, jog negalėsiu užsimokėti.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tačiau pasitaiko ir taip, jog visa kaltė stengiamasi suversti buteliukui.
– Papasakokite, kaip jūs įvykdėte šią vagystę! – kreipiasi teisėjas į kaltinamąjį.
– Visiškai atsitiktinai. Tądien aš nemažai išgėriau. Vos parsivilkau namo norėdamas atsigulti ir išsimiegoti. Įeinu į butą ir matau daugybę svetimų daiktų, kurių niekada neturėjau. Surinkau juos visus… Manau, išnešiu ir išmesiu. Kam jie čia vietą užima. Tuo labiau kad jie ne mano… Ir kaip tik tuo metu įėjo policija…
Siūlau tostą. Nekaltinkime degtinės, jeigu esame patys kalti.

Viršila moko naujokus

Jauniems kareivėliams viršila aiškina traukos dėsnį:
– Pavyzdžiui, kai išmesite akmenį aukštyn, jis nukris žemėn. Tai reiškia – jį veikia žemės traukos dėsnis.
– Tamsta viršila, ar galima paklausti? – kreipiasi vienas kareivėlis.
– Klausk!
– O jei išmestas aukštyn akmuo nukris į vandenį?
– Tai ne tavo reikalas! – atšovė viršila. – Tegul tuo reikalu rūpinasi jūreiviai! – Ir čia pat ėmė aiškinti apie rikiuotę: – Išgirdus komandą „Stok!“, reikia koją, kuri stovi ant žemės, pristatyti prie kojos, kuri yra ore… ir ramiai stovėti!
Pakelkime taures už Lietuvos kareivėlius, kurie besąlygiškai klauso savo vadų ir sugeba ramiai išstovėti net ore…

Tinkamas-netinkamas

Ne paslaptis, kad kariuomenėje dažnai pasitaiko, jog būtiną karinę prievolę atlieka vaikinai su aiškiais fiziniais trūkumais, o sveikiausieji, atletiškieji jaunuoliai bindzinėja ir į kumštį juokiasi, jog esą tik kvaileliai ir bepinigiai nemoką išsisukti nuo prievolės.
Viename komisariate dirba šaukiamoji komisija. Vienas šaukiamasis komisijos pirmininkui be jokių užuolankų pasakė:
– Pone majore, atleiskite mane nuo karinės tarnybos, aš jums už tai duosiu penkis tūkstančius!
Majoras vaikiną pagąsdino policija už kyšio siūlymą, bet, pagalvojęs, jog tokie pinigai ant kelio nesimėto, staiga sako:
– Atnešk pinigus saulei leidžiantis į miesto kapines… Tenai susirask mane. Susitarsime.
Sutartu laiku vaikinas ateina į kapines. Nuošalioje vietoje sėdi majoras nuogut nuogutukas, užsirioglinęs ant paminklo ir, rankomis papliauškindamas, dainuoja „Raudoną rožę“. Paėmęs pinigus majoras nulipa nuo paminklo ir sako:
– Ateik rytoj dešimtą valandą į komisiją. Viską sutvarkysiu.
Rytojaus dieną komisijoje majoras šypsodamasis sako:
– Tamstai pasisekė: mes jus trejetui metelių siunčiame į karo laivyną!
Vaikinas išsprogina akis:
– Kaip tai, pone majore?! Aš jums penkis tūkstančius sumokėjau, o jūs mane – į laivyną?!
– Šmeižtas! – suriko majoras. – Aš iš tamstos jokių pinigų neėmiau.
– Kaip tai neėmėte? Juk vakar vakare kapinėse jūs nuogas sėdėjote ant paminklo ir traukėte „Raudoną rožę“, dar ir rankomis papliauškindamas.
– Ponai komisijos nariai, – pasisuka majoras į komisiją, – jūs aiškiai matote, kad vaikinui netvarkoje su psichika. Jis ne tik į karo laivyną, bet iš viso mūsų kariuomenei netinkamas!
Vaikinas čia pat pripažįstamas netinkamas karo tarnybai.
Pakelkime taures už nepaperkamuosius!

Kortos

XVII–XVIII amžiais Lietuvos kaimiečiai, galima sakyti, buvo beraščiai. Tačiau kortuoti daugelis mokėjo: kortos buvo populiariausia ir visiems prieinama pramoga.
Per Stanislovo I Žečpospolitos karą (1733–1735) kariuomenės pulkas dalyvavo pamaldose. Vienas kareivis, užuot išsitraukęs maldaknygę, ėmė žiūrinėti kortas. Seržantas į jį piktai pasižiūrėjo, bet, nenorėdamas drumsti iškilmingos rimties, tuo metu nieko nesakė. Po pamaldų kareivis buvo areštuotas. Tuojau įvyko teismas.
– Kaip drįsai bažnyčioje kortomis lošti?! – piktai paklausė karo lauko teisėjas.
– Aš nelošiau, aš meldžiausi… – teisinosi kareivis. – Maldaknygės skaityti nemoku, o kortos man viską pasako ir nukreipia į Dievą. Klausykite: kortų kaladė – tai visuma, tai vienas vienintelis Dievas. Dvejukė – tai dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis, tai dangaus ir žemės sukūrimas. Trejukė primena, kad Dievas yra triasmenis – Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia. Ketveriukė rodo, jog buvo keturi evangelistai: Matas, Lukas, Morkus ir Jonas. Penkiukė – primena penkias Jėzaus Kristaus žaizdas. Šešiukė – Dievas pasaulį sutvėrė per šešias dienas, o štai septynakė – Dievas septintą dieną ilsėjosi. Aštuoniukė – rodo ir mums primena, kad Dievo valia nuo pasaulinio tvano išsigelbėjo aštuoni asmenys: Nojus, jo žmona ir trys jo sūnūs su žmonomis. Devynakė – devyni angelų chorai. Dešimtakė – tai Dievo duotieji dešimt įsakymų. Būgnų berniuką atidedame į šalį: jis reiškia nepadorumą, o kiti trys berneliai – tai trys budeliai, kurie prikalė Kristų prie kryžiaus. Keturios damos – moterys, kurios kvepalais ištepė Kristų, čirvinė – tai Kristaus motina. Keturi karaliai – Karalius Jėzus ir trys karaliai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, atkeliavę aplankyti kūdikėlį Jėzų. Tūzas – tai Bažnyčia.
Be to, kortos gali kalendorių priminti. Jose yra 365 akys – tai tiek dienų metuose. 52 kortos – tai tiek savaičių metuose. Dvylika figūrų – vadinasi, dvylika mėnesių, keturios kortų rūšys – tai keturi metų laikai.
– O ką reiškia atidėtas berniukas? – jau švelniai paklausė teisėjas, įvertinęs kaimiečio išmintį.
– Nebausite? – nori apsidrausti teisiamasis. – Prižadate?
Gavęs teigiamą atsakymą jis pasakė:
– Tai Judas, kuris mane įskundė.
Pakelkime taures už tuos, kurie suranda įdomesnių pramogų negu kortavimas.

Tėvynė

Viršila klausia eilinio:
– Lapėnai, kas tavo Tėvynė?
– Tėvynė – tai miškai, upės, laukai…
– Kvailys tu, eilini Lapėnai. Tėvynė – tai tavo motina. Supratai, eilini Lapėnai?
– Supratau.
– Ką tu supratai?
– Kad Tėvynė – tai mano motina.
Viršila prieina prie kito kareivio ir klausia:
– Eilini Vilkaiti, kas yra Tėvynė?
– Tėvynė – tai Lapėno motina.
– Kvailys tu, eilini Vilkaiti. Tėvynė – tai ir tavo motina. Supratai.
– Supratau, tamsta viršila.
– Ką tu supratai?
– Kad aš – Lapėno brolis.
Siūlaus tostą už viso pasaulio karius. Ir tuo pasakyta viskas. Jie juk ruošiasi ginti savo Tėvynę.

Futbolo teisėjai

Futbolo rungtynės baigėsi negirdėtai dideliu rezultatu. Pralaimėjusios komandos kapitonas priėjo prie teisėjo, piktai paspaudė ranką ir pasakė:
– Tai buvo nuostabios rungtynės.
– Jūs taip manote? – patenkintas nusišypsojo teisėjas.
– Ir dar kaip! Tik gaila, kad tamsta jų nematei.
Futbolo teisėjai dalijasi patirtimi.
– Aš, – sako anglas teisėjas, – po kiekvienų svarbesnių rungtynių einu namo užsidėjęs šalmą. Be to, mane lydi keletas lazdomis ginkluotų draugų.
– O aš, – sako brazilas teisėjas, – norėdamas grįžti namo sveikas ir gyvas, po kiekvienų rungtynių iš stadiono išvažiuoju šarvuotu policijos automobiliu.
– Aš niekada panašiomis apsaugos priemonėmis nesinaudoju, – prisipažino italas teisėjas. – Netgi atvirkščiai… Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš stadiono, sirgaliai su didžiausia pagarba man lenkiasi, o kai kurie net ranką bučiuoja.
– Tai pasaka. Visame pasaulyje tokių stebuklų nebūna! – ėmė prieštarauti anie du teisėjai.
– Galiu prisiekti.
– Tai kaip tamsta sugebi taip padaryti ir palankiai nuteikti minią? – susidomėjo anglas ir brazilas.
– Prieš išeidamas iš stadiono aš persirengiu vyskupu.
Pakelkime taures už vargšus futbolo teisėjus, kuriuos žiūrovai siunčia „muilui“.

Vyro vieta

Londono „Vemblio“ stadione futbolo rungtynės. Žaidžia „Didžiosios Britanijos rinktinė“ su „Pasaulio rinktine“. Bilietų kainos fantastiškos. Nežiūrint to, stadionas perpildytas. Brangiausioje ložėje sėdi dama. Šalia jos – laisva vieta (vienintelė visame stadione). Daugelis sirgalių nori ją užimti. Tačiau į visus jų prašymus dama atsako:
– Niekada! Ši vieta – mano vyro…
– O kur jūsų vyras? Jis netrukus žada ateiti?
– Ne, jis neateis: jis mirė.
– Jeigu vyro nėra, tai reikėjo pasikviesti bet kurį giminaitį.
– Deja… Giminaičiai ir visi giminės dabar jo laidotuvėse.
Tostas už moteris, galinčias viską paaukoti dėl futbolo!



7 puslapis iš 41« Pirmas...3456789101112...Paskutinis »