Jis ir ji

Ką kalba jaunieji likę vienudu?
Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
– Ateik, mieloji, – pasakė jis. – Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
– Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu.
– Kodėl? Tu manim nepasitiki?
– Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
– Girdi, kaip lakštingalos suokia?
– Verčiau eime namo.
– Dar anksti namo…
– Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
– Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas.
– Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
– Kvailute, mama juk nesužinos…
– Ne, ne ir ne!
– Tai lik sveika! Aš einu pas Nijolę.
– Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastūmėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.

Paskutinė valia

Jaunikis sako savo būsimai žmonelei:
– Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros…
– Gerai, brangusis, važiuojame prie jūros.
– Ne važiuojame, o skrendame, brangioji!
– Kaip įsakysi, brangusis…
Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda:
– Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis vyras?
– Palik jį ramybėje, mama. Lai jis diktuoja savo paskutinę valią!
Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė savo paskutinę valią.

Vaišės

Vidurinėje Azijoje labai populiarus šmaikštuolis Nasredinas. Liaudis apie jį sukūrė daug šmaikščių pasakojimų, anekdotų.
Vieną kartą Nasredinas, apsivilkęs senu chalatu, nuėjo pas bajų į vestuves. Tačiau į vidų, kur puotavo bajus ir mulos, jo neįleido, o pasodino prieangyje kartu su kitais vargingaisiais.
Turtuoliams tarnai nešiojo daugybę skanių patiekalų, o vargšai turėjo tenkintis plovo išėdomis. Net nepalietęs valgio Nasredinas tyliai išsėlino iš bajaus namų ir nuskubėjo į turgų. Čia jis nusipirko puošnų šilkinį chalatą ir vėl parsirado į vestuves.
Šį kartą tarnai Nasrediną palydėjo pas šeimininką, kuris, pasodinęs svečią garbingoje vietoje, įsakė atnešti didžiulį dubenį plovo su vištiena. Kai plovas buvo atneštas, Nasredinas jį įkišo į savo naujojo chalato rankoves ir ėmė maišyti…
– Ką tai reiškia? – paklausė nustebęs bajus. – Kam tamsta riebaluoji savo chalatą?
– Pasirodo, kad plovas ir visa parodytoji pagarba skiriama ne man, o mano šilkiniam chalatui. Todėl jis ir turi valgyti šį plovą! – atsakė Nasredinas.
Tad pakelkime taures už tai, kad mums nereikia kišti rankovių į šiuos gražiai paruoštus valgius!

Vestuvinis tostas

Visi jau visko palinkėjo: laimės, meilės, pinigų, džiaugsmo. Bet niekas jums nepalinkėjo ir juodo gyvenimo. O juodas gyvenimas tai: kad jus visada per šventes valgytumėte tik juodą duoną. Kad ilsetumėtės tik prie juododsios jūros ir kad visada važinėtumėte tik su juodu mersedesu.

Vestuvinis tostas

Te Jūsų laimė niekad neišsenka,
Te aukso žiedo nedengia šarma.
Te meilė Jūsų lobiu tampa
Ir buna neiskeiciama!

Vestuvinis tostas

Būkite tuo, kas esate:
Gražūs, tyri, dar nepraradę vaikiškumo..
Būkite lyg muzikos garsai:
Švelnūs, guodžiantys kiekvieno širdį..
Būkite žvaigždėmis, randančiomis kelią į gėrį..
Būkite žmonėmis – mylinčiais vienas kitą!

Vestuvinis tostas

Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drože lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdeles nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
-Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinejęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdele nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kuri esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!

Vestuvinis tostas

Paukščiai turi sparnus, bet neturi svajonių, žmonės turi svajonių, bet neturi sparnų.. Išgerkim, kad visos svajonės turėtų sparnus!

Vestuvinis tostas

Valtyje plaukioja vyras ir moteris . Antra diena plaukioja tas pats vyras, bet kita moteris. Trečia diena -tas pats vyras,bet kita mteris. Tad išgerkime už pastovius vyrus ir nepastovias moteris.

Vestuvinis tostas

Princas pamilo princesę.
Karalius, kaip meiles ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį.
Princas nužudęs motina ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių.
Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė:
– Ar neužsigavai, sūnau?
Pakelkime taures už motinų širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaikų.