|
|
Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų.
– Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų! – sako vaikinas.
– Pagirtina!
– Nerūkau.
– Labai gerai, – sutinka tėvas.
– Kortų net į rankas neimu.
– Aišku…
– Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis…
– Puiku.
– Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos?
– Niekuomet! – suriko tėvas. – Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamstą rodytų pavyzdžiu.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!
Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Šovė išganinga mintis – nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: „Šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu – noriu išsivirti virtinukų… Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį… Išgersime, suris svetimą gerą… Tikriausiai panorės pasimylėti… Neduok Dieve, ji taps nėščia… Prispirs ją vesti… Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti… Visą likusį gyvenimą teks mokėti alimentus… Pasigvieš į visą mano turtą… Velniams man to reikia!“
Kaip tik su šia mintimi senbernis priėjo prie našlelės buto, paspaudė durų skambutį. Durys atsidarė, jis ir sako:
– Žinai, kaimynėle, eik tu po velnių su savo mėsmale!
Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.
Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
– Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai. – Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
– O ar kalbėjote su mano mamyte?
– Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutę. – Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.
Žmona, matyt, norėdama ko nors paprašyti, priėjusi pabučiavo vyrą. Šis ir sako:
– Aš ne Dievas. Kam tas Judo pabučiavimas?
Kitą dieną pareina vyras namo, čiumpa žmoną į glėbį ir pabučiuoja. Žmona pasipiktina:
– Kaip tau ne gėda? Girtas bučiuoji mane…
– Todėl ir geriu, kad nesigėdinčiau tave bučiuoti, – atšovė vyras.
– Nedrįsk manęs bučiuoti! – sušuko ji rankute užsidengdama lūpas. – Juk tu žinai, kad bučiuojant perduodama milijonai įvairiausių ligų bakterijų.
– Brangioji, aš bučiuoju taip karštai, kad visos bakterijos gauna galą.
Viename pobūvyje, panašiame kaip šiame, buvo kalbama apie bučiavimąsi. Viena poniutė stebėjosi vyrais ir pareiškė:
– Įsivaizduokite, vienas mano pažįstamas per pastaruosius penkerius bendro gyvenimo metus nė karto nepabučiavo savo žmonos… O nušovė kitą vyrą, kai jis ją pabučiavo.
Bučiniai, meilė ir pavydas labai susipina. Dabar bučiniai, galima sakyti, jau išsigimė. Dar taip neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios nuo bučinių alpdavo. Tačiau moterys mums gali papriekaištauti sakydamos: „At, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo!“
Tad pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama.
Tai atsitiko labai seniai. 1260 metais prieš Kristaus gimimą kilo Trojos karas dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražuolę Eleną. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas pasikvietė į pagalbą kitus achajų karalius su dideliu laivynu ir apsupo Troją. Po dešimties apsupties metų Troja buvo užimta.
Likę gyvi Trojos gyventojai su laivyno likučiais patraukė ieškoti naujų vietų, kur galėtų apsigyventi. Keliolika metų jie plaukiojo jūrų pakrantėmis, bet visos jos buvo apgyvendintos. Vieną dieną jūrų klajokliai priplaukė prie kažkokio negyvenamo kranto ir apsistojo. Išvargusios moterys prašė vyrų, kad jie čia visam laikui pasiliktų, tačiau karingai nusiteikę vyrai tarėsi rasią geresnių vietų.
Kartą, kai laivai stovėjo pakrantėje su išmestais inkarais, vyrai patraukė į artimiausią girią medžioklėn. Susirinkusios moterys nutarė padaryti galą klajonėms. Jos padegė laivus. Kai šie virto liepsnojančiais fakelais, moterys išsigando. Jos laukė vyrų keršto ir jau apraudojo savo paskutinias gyvenimo valandas. Staiga iš būrio išsiskyrė jauna graži mergina ir tarė:
– Yra išsigelbėjimas! Kai vyrai grįš, prišokite prie jų ir apkabinkite! O kai prasižios bartis, jų lūpas užspauskite savosiomis lūpomis. Taip moterys ir padarė. Toks aistringas lūpų susiliejimas labai patiko vyrams ir jie amžiams pamiršo kerštą.
Tad pakelkime taures už moteris, kurių lūpos skirtos ne barniams, o malonumams.
Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!
– Tu manęs visai nemyli!
Šiuos žodžius dažnai gali išgirsti tėvai iš vaikų lūpų. Šis nepelnytas priekaištas jaudina motinas. Kada nors, kai vaikai jau bus tokie dideli, kad galės suprasti motinos veiksmų logiką, jūs jiems pasakykite:
– Aš tave labai mylėjau…Argi ne iš meilės aš klausdavau, kur eini, kada grįši? Nors tave ir erzino šie klausimai… Aš tave labai mylėjau, nes leisdavau tau suprasti, jog tavo draugas ar draugė yra tikri nevykėliai. Aš tave labai mylėjau, nes iškęsdavau ištisas dvi valandas stebėti, kaip tu tvarkai savo kambarį, nors aš visa tai galėdavau padaryti per penkiolika minučių. Aš tave mylėjau, nes leisdavau tau kristi, susižeisti ir patirti nesėkmes, kad tu išeitum gyvenimo mokyklą ir įgytum patirties. Aš tave labai mylėjau, nes dažnai sakydavau „ne!“, nors tu norėdavai išgirsti „taip“ ir tas labai erzindavo. Aš tave labai labai mylėjau ir myliu!
Yra motinų, nesuprantančių, kada baigiasi jų pareigos. Jos įsitikinusios – kuo ilgiau vaikai bus namie, tuo jie bus geresni.
Vaikai – tarsi popieriniai aitvarai. Visą laiką motina stengiasi, kad jie pakiltų. Be paliovos laksto paskui juos, kol netenka žado… Kad jie nukrinta, tada jiems pritvirtina ilgesnę uodegą. Ir lopo, ir guodžia, ir įkalbinėja, ir įteiginėja jiems, kad vieną gražią dieną jie tikrai skris. Pagaliau jie pakyla. Tačiau jiems jau reikia ilgesnės virvutės. Reikia ją atleisti. Aitvaras vis kyla. Motina žino, kad virvelė, jungianti ją su šiuo nuostabiu kūriniu, tuoj pasibaigs, ir jis pakils – laisvas ir vienas.
Tada motina turi suprasti, kad josios pareiga jau atlikta.
Pakelkime taures už nuostabias motinas, gerai atliekančias savo pagrindinę pareigą.
Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė? Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
Tad išgerkime už tai, kad šią nuostabiausios šventės naktį visos meilės būtų patenkintos.
(Papildymas ir naujas tostas.)
– Kas yra filosofiška meilė?
Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai kokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.
Prieš pasiūlydamas tostą noriu papasakoti tikrą atsitikimą.
XVI amžiuje Prancūzijoje mokytojams buvo uždrausta vesti. Tačiau vienas mokytojas nepaklausė šio draudimo ir vedė. Aišku, dėl to neteko darbo. Jo žmona mokėjo megzti ir iš to užsidirbdavo duonai. Mylintis vyras, neturėdamas ką veikti, ištisas valandas žiūrėdavo į dirbančios žmonelės pirštus. Pagaliau jam kilo idėja sukurti mezgimo mašiną arba tokį mechanizmą, kuris pavaduotų mylimą žmoną. Jis sukonstravo pirmą mezgimo mašiną, kuri imitavo mezgėjos pirštų darbą.
Išradėjų praktikoje tai retas atsitikimas, kad mašina tiksliai kopijuotų dirbantį žmogų.
Tad pakelkime taures už karštą meilę žmonai, už meilę, kuri gimdo išradėjus.
Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją.
Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo:
– Manęs nemyli tėvai.
Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko:
– Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?!
– Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė.
– Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli… Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina.
– O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas.
– Gerai… Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti?
– Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė.
Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime šeimoje dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“ Už meilę šeimoje, mielieji!
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Tostai vestuvių proga | Kategorija: Vestuviniai tostai | Peržiūrėta: 1,755 |