Per kančias į žvaigždes

Per kančias į žvaigždes (lot. Per aspera ad astra) sakoma, kai norima pabrėžti, jog dideli tikslai ar šlovė pasiekiami tik sunkiu darbu. Posakis pavartotas romėnų filosofo, dramaturgo ir politiko Senekos Jaunojo (Lucius Annęus Seneca, 4 pr. m. e.) tragedijoje „Pamišęs Herkulis“. Visas posakis čia skambąs taip: Per aspera sic itur ad astra ‘per kančias taip einama į žvaigždes’; šiuos žodžius pasako Herkulio žmona Megara Tėbų valdovui Likui, tikėdamasi, kad Herkulis bus paimtas į dangų, kaip Jupiterio sūnus. Tačiau pirmasis posakį pavartojęs romėnų poetas Vergilijus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.) „Eneidoje“, kur tuos žodžius pasako Apolonas Enėjo sūnui Askanijui Jului, girdamas jį už narsą.

Penktoji kolona

Penktoji kolona (isp. Quinta columna) slaptieji priešo sąjungininkai ir pagalbininkai, kenkiantys iš vidaus. Taip pirmiausia buvo pavadinti generolo F. Franko (Francisco Franco, 1892–1975) šalininkai Madride per jo apsiaustį 1936 m. Ispanijos pilietinio karo (1936–1939) metu. Taip juos pavadinęs frankistinis brigados generolas E. Mola (Emilio Mola Vidal, 1887–1937), radijo kreipimesi į madridiečius pasakęs, kad keturias jo armijos kolonas, mestas į Madrido šturmą, paremsianti dar ir penktoji kolona, esanti pačiame Madride.

Pažink save

Pažink save (lot. Nosce te ipsum) susivok, ko tu nori gyvenime, kad būtum laimingas, ir kokios yra tavo fizinės bei dvasinės galimybės siekti užsibrėžtų tikslų. Be to, pažinęs save, geriau suprasi kitus. Užrašas, buvęs Apolono šventykloje Delfuose (Graikija), kurio autoriais laikomi septyni didieji gr. išminčiai, o romėnų poetas Juvenalis (Decimus Iunius Iuvenalis) „Satyrose“ teigė, jog „žodžiai pažink pats save! iš dangaus ligi mūsų atėjo“.

Pažadėtoji žemė

Pažadėtoji žemė – visų lūkesčių išsipildymo vieta, kurioje vyrauja visuotinė laimė, gerovė, taika. Senajame Testamente taip skamba Dievo pažadas Mozei išvesti žydus iš Egipto: „nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“; „Aš pažadu išvesti jus iš Egipto kančios į kraštą kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“. Posakis yra ir Naujajame Testamente Pauliaus laiške žydams, kuriame jis primena jų istorijos fragmentus: „Tikėdamas jis (Abraomas) apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais“.

Paukščių takas

Paukščių takas – balkšva juosta giedrame nakties danguje, nusidriekusi beveik per visą skliautą – mūsų galaktikos žvaigždžių ir ūkų švytėjimas. Pavadinimas žinomas tik baltams, finougrams, ir tiurkų kalboms. Tikėta, kad pagal jį paukščiai orientuojasi, migruodami į šiltuosius kraštus ir atgal. Tuo tarpu Antikoje tai vadinta Pieno taku; iš čia per lotynų kalbą pavadinimas pateko į kitas Europos kalbas (angl. Milky Way), o graikiškuoju pavadinimu pradėtos vadinti galaktikos. Pieno tako atsiradimą gr. mitas aiškina taip: gimus Herakliui, jo tėvas Dzeusas, norėdamas, kad sūnus gautų dieviškų savybių (Heraklio motina buvo mirtinga moteris Alkmenė), slapta prinešęs kūdikį miegančiai Herai prie krūties. Pabudusi ir pamačiusi, jog žindo nepažįstamą kūdikį, Hera išplėšė jam iš burnos krūtį, o pieno čiurkšlė perskrodė dangų ir sustingo.

Paukščių pienas

Paukščių pienas – a) absoliučios gerovės rodiklis (lietuviai dar sako gulbės pienas; gegutės pienas); b) toks konditerinis skanėstas. Posakis siekia antikinius laikus ir randamas Aristofano (Aristophanes, ~450–~380 pr. m. e.), Strabono (Strabo, ~63 pr. m. e.), Lukiano (Lucianus, 120–180) kūriniuose ir darbuose.

Paukščių kalba

Paukščių kalba – a) nesuprantama kalba; b) profesinis žargonas. Posakio autorius – Maskvos universiteto astronomijos profesorius D. Perevoščikovas (1788–1880), šitaip apibūdinęs manieringą ir siaurai vartojamų terminų prigrūstą rusų filosofų 1820–1840 m. raštų kalbą.

Pats velnias koją nusilauš

Pats velnias koją nusilauš – apie didelę netvarką ar sunkiai pereinamas kelio kliūtis. Mituose ir sakmėse velnio gyvenamoji aplinka yra pelkės, brūzgynai, sąvartos ir kita žemdirbystei netinkama žemė. Posakis reiškia, kad kalbama apie dar didesnę netvarką, negu velniškoji.

Patrankų mėsa

Patrankų mėsa (pranc. La chaire ą canons) – kareiviai. Posakio autorius – prancūzų poetas F. de Šatobrijanas (Francois René de Chateaubriand, 1768–1848), pavartojęs jį panflete „Apie Bonapartą ir Burbonus“, kuriame rašo, jog Napoleono valdžios akyse prancūzų gyvybė tapo bevertė ir kad šaukiamus į kariuomenę vyrus imta vadinti žaliava bei patrankų mėsa. Kiek anksčiau V. Šekspyras (William Shakespeare, 1564–1616) tragedijoje „Henrikas IV“ vieno veikėjo lūpomis kareivius pavadinęs parako maistu.

Paskutinis žodis

Paskutinis žodis – a) nuteistojo asmens kalba po nuosprendžio paskelbimo ar prieš egzekuciją; b) galutinis kokio nors klausimo sprendimas; c) naujausias ko nors modelis.