Kartą žmogus kalbėjosi su skruzdėle.
– Kodėl tavo tokia didelė galva? – stebėdamasis paklausė žmogus.
– Todėl, kad esu protinga! – atsakė ji.
– O kodėl toks mažas ir susmaugtas tavo pilviukas?
– Kad tenkinuosi mažumėle maisto.
– Ar tiesa, jog tu gali ištisus metus pramisti vienu kviečio grūdu?
– Jeigu nieko nebeturiu daugiau, tai ir vieno grūdo metams pakanka. Negi mirsi badu…
– Gerai: aš tave pagausiu, uždarysiu ir padėsiu vieną kviečio grūdą! – pasakė žmogus. – Pažiūrėsime, ar tu teisybę kalbi, ar miglą į akis puti.
Sulig tais žodžiais žmogus užvožė skruzdėlę stikline po ja pakišdamas grūdą.
– Po metų ateisiu pažiūrėti! – nueidamas pasakė žmogus.
Praslinko metai. Žmogus pamiršo pažadą. Tik dar po dviejų mėnesių jis prisiminė uždarytą skruzdėlę. Eina pažiūrėti. Nustebęs žmogus žiūri, jog skruzdėlė ropinėja sveika gyva ir tik pusę grūdo sukrimtusi.
– Tu netgi viso grūdo nesudorojai! – stebisi žmogus.
– Taupiau! – atsakė belaisvė. – O jeigu tu būtum mane tik po dviejų metų prisiminęs? Jumis, žmonėmis, negalima pasitikėti.
Tad pakelkime tostą, kad žmogus atgautų pasitikėjimą.