Frazeologizmai | Posakiai.lt

Pinigai nekvepia

Pinigai nekvepia (lot. Pecunia non olet) – 74-iasiais mūsų eros metais imperatorius Vespasianas dėl pilietinio karo prarado visus pinigus. Norėdamas surinkti lėšų, jis įsteigė pirmuosius pasaulyje mokamus tualetus. Kai imperatorius dėl tokio sprendimo sulaukė sūnaus Tito kritikos, Vespasianas pabrėžė, jog pinigai (net ir uždirbti iš šlapimo) neturi jokio kvapo. Taip atsirado ir žinoma frazė „Pecunia non olet“ – pinigai nekvepia.

Su skydu arba ant skydo

Su skydu arba ant skydo – tai spartiečių palinkėjimas einant į karą, kuris reiškė garbingą grįžimą – nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo).

Sfinkso mįslė

Sfinkso mįslė – labai sunkus uždavinys. Sfinga – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?“, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Oidipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“.

Prometėjo ugnis

Prometėjo ugnis – tai nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslų, meno tikslų: talentas, gabumai. Prometėjas – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų naudingų dalykų.

Nemesidės ranka

Nemesidės ranka – teisingas atpildas. Nemesidė – sen. graikų teisingumo, atpildo deivė.

Laukti iki graikiškų kalendų

Laukti iki graikiškų kalendų – laukti iki begalybės. Senovės Romoje kalendomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Kaskart tokią dieną paskelbdavo žyniai. Iš čia kilęs žodis „kalendorius“. Graikai kalendų neturėjo, todėl jiems „laukti iki graikiškų kalendų“ reikšdavo „laukti iki begalybės“.

Medūzos žvilgsnis

Medūzos žvilgsnis – stingdantis, kiaurai veriantis žvilgsnis. Trys seserys – gorgonės buvo pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų – gyvatės. Baisiausia gorgonė buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jis nežiūrėjo į pabaisą, tik į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo.

Ikaro skrydis

Ikaro skrydis – tai drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mito personažas; bėgdamas iš Minojo nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.

Giedoti ditirambus

Giedoti ditirambus – a) sen. graikų ekstazinio pobūdžio chorinė daina dievo Dioniso garbei; b) perdėtas, nenatūralus gyrimas.

Ariadnės siūlas

Ariadnės siūlas – tai išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – sen. graikų mitų heroję, Kretos valdovo Minojo dukterį, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, galėtų nepasiklysdamas išeiti iš Labirinto.

Žuvis genda nuo galvos

Žuvis genda nuo galvos (lot. Piscis primum a capite foetet ‘žuvis ima dvokti nuo galvos’) kolektyvo, visuomenės ar šalies krizė prasideda nuo vadovybės. Posakio autorius – sen. graikų filosofas ir istorikas Plutarchas (Plutarchus, ~46–120).

Žmogus žmogui – vilkas

Žmogus žmogui – vilkas (lot. Homo homini lupus est) visi žmonės iš prigimties yra blogi vienas kitam. Posakio autorius – romėnų rašytojas Plautas (Titus Maccius Plautus, ~250–184 pr. m. e.). Komedijoje „Asilai“ herojus nepatiki svetimam pinigų, paaiškindamas, jog „žmogus žmogui yra vilkas, o ne žmogus, jei nežino, koks jis yra“. Dabartine reikšme posakis išpopuliarėjo nuo XVII a., kai anglų filosofas T. Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) išleido knygą „Leviatanas“ (Leviažan, 1651), kurioje jis šį posakį pavartojo, komentuodamas savo tezę, jog iki susikuriant valstybės institucijai, vyksta visų karas su visais.

Žmogus gyvas ne vien duona

Žmogus gyvas ne vien duona – sakoma, kai norima pabrėžti, jog žmogui reikia ne tik materialinių gėrybių, bet ir dvasinio peno. Posakis iš Kristaus atkirčio jį gundančiam šėtonui, kai šis pasiūlęs Kristui paversti akmenis duona, jei jis esąs Dievo sūnus. Kristus atsakęs: „Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.

Žmogus futliare

Žmogus futliare (rus. человек в футляре) a) apie konservatyvų, perdėtai atsargų, nemėgstantį naujovių asmenį; b) apie uždarą, nekomunikabilų asmenį. Posakio autorius – rusų rašytojas A. Čechovas (1860– 1904), parašęs tokiu pavadinimu apsakymą (1898), kurio herojus Belikovas bijo naujovių, neaprobuotų vyresnybės, bijo galimo lietaus, skersvėjų ir pan. Mėgstamas jo posakis – „kad tik kas nors neatsitiktų“. Posakį žmogus futliare atitinkama reikšme vėliau vartojo ir pats A. Čechovas.

Žmogiškasis faktorius

Žmogiškasis faktorius (angl. Human factor) individo įtaka kokiam nors techniniam, valdymo ir pan. procesui. Posakio autorius – anglų sociologas B. Sybomas Rauntris (Benjamin Seebohm Rowntree, 1871–1954), pavartojęs jį knygoje „Žmogiškasis faktorius versle“ (The Human Factor in Business, 1921).

Žinau, kad nieko nežinau

Žinau, kad nieko nežinau (lot. Scio nihil scio) didėjant pažinimui, plečiasi ir nežinojimo ratas, nes kiekviena nauja informacija iškelia naujų klausimų. Žodžiai priskiriami sen. graikų filosofui Sokratui (Socrates, ~470–399 pr. m. e.).

Žaibiškas karas

Žaibiškas karas (vok. Blitzkrieg, angl. Lightning war) staigus ir trumpalaikis pergalingas karas. Terminas pirmą kartą pasirodė 1935 m. vokiečių kariniame žurnale Deutsche Wehr. Žaibiško karo strategija hitlerininkų buvo panaudota kare su Lenkija (1939) ir Prancūzija (1940), mėginta ją taikyti ir kare su TSRS (1941). Tačiau pačios tokio karo strategijos autoriumi laikomas prancūzų pulkininkas Š. de Golis (Charles de Gaulle, 1890– 1970). Savo knygoje Vers l’Armée de Métier (1934) jis siūlė galutinai atsisakyti ilgalaikio pozicinio karo ir pirmenybę teikti judrioms motorizuotosioms dalims.

Visuomenės nuomonė

Visuomenės nuomonė (pranc. L’opinion publique, angl. Public opinion) daugumos nuomonė kokiu nors klausimu, nustatoma socialinės apklausos būdu. Posakio autorius – prancūzų rašytojas eseistas M. Montenis (Michel Eyquem de Montaigne, 1533–1592).

Visų karas su visais

Visų karas su visais (lot. Bellum omnium contra omnes, angl. War of all against all) nevaldoma krizinė situacija, chaosas, kai neveikia tvarką palaikančios institucijos ar jų apskritai nėra. Tezės autorius – anglų filosofas T. Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679). Knygoje „Leviatanas“ (1651) jis teigia, jog, kol nėra susikūrusi valstybė, vyksta visų karas su visais.

Viskas arba nieko

Viskas arba nieko (lot. Aut Caesar, aut nihil ‘arba Cezaris, arba nieko’) apie maksimalistinius tikslus ar reikalavimus. Posakio autorius – italų kardinolas, vėliau generolas bei valstybės veikėjas Č. Bordža (Cesare Borgia, 1475–1507).

Posakiai.lt

Kategorijos