Grįžus namo

Pagaliau pavyko parsirasti namo. Pilietis ilgai ir sunkiai stengiasi atrakinti duris, bet niekaip negali pataikyti į rakto skylutę. Žmona iš viršaus pro langą šaukia:
– Jeigu neturi rakto, aš tau išmesiu kitą.
– Raktą turiu, – pasigirdo atsakymas. – Jeigu gali, išmesk skylutę.
Įvirtęs pro duris girtas vyras žmonai išmėtinėja:
– Kas tu per žmogus? Aš tau mandagiai sakau: „Labas vakaras!“, o tu man šiurkščiai atsakai: „Labas rytas!“
Žmona jam:
– Tiesiog nesuprantu, kaip galima maukti degtinę kaip vandenį!
– Ką tu?! – teisinasi vyras – Aš tiek neišgerčiau vandens…
Namo parėjo gerokai įkaušęs vyras. Žmona piktai jį užsipuola, kas jam įkandęs į kaktą.
– Tikriausiai aš pats sau įsikandau, – niurna vyras.
– Pats?! Įdomu, kaip tu galėjai tai padaryti!
– Tikriausiai pasilipėjau ant kopėčių…
Žmona bara grįžusį girtą vyrą.
– Šiąnakt tu kėlei tokį triukšmą, jog, rodės, sienos išlėks.
– Aš netriukšmavau, – atsakė vyras.
– Netriukšmavai? Dar niekada tokios velniavos nebuvai kėlęs…
– Aš gi tau sakau, kad tylėjau kaip žuvis! Tai triukšmavo tie keturi vyrai, kurie mane įnešė.
Tad pakelkime taures už tuos garbingus žmones, kuriuos minia ant rankų nešioja.