|
|
Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins. Taigi…
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus, tačiau iš jų visų, mano nuomone, geriausias toks „Jaunikis pabėgo“.)
Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.
Vienas Rytų šachas, norėdamas papildyti žmonų būrį, pasikvietė keliolika gražuolių ir klausia:
– Kiek bus dukart du?
– O didysis šache! – atsakė pirma gražuolė. – O protingiausias iš protingiausiųjų! Dukart du bus keturi!
– Protinga esi! – pagyrė šachas. – Tu man tinki.
Antroji gražuolė į tą patį klausimą atsakė:
– O didysis šache! O šviesiausias iš šviesiausiųjų! Dukart du bus penki.
– Gudri esi! – atsakė valdovas ir susimąstęs pridūrė: – Ir tu man tinki.
Trečioji mergina į šacho klausimą atsakė:
– O didysis šache! O gudriausias iš gudriausiųjų! Dukart du bus tiek, kiek jūs panorėsite!
– Išmintis kalba tavo lūpomis, – patenkintas atsakymu tarė šalies valdovas. – Ir tu man tinki.
Tačiau šachui reikėjo išsirinkti tiktai vieną iš jų. Kurią jis pasirinko? (Sėdintieji prie stalo spėlioja.) Galiausiai tostininkas sako:
– Šachas žmoną pasirinko tą, kurios buvo didžiausi klubai.
Pakelkime taures už didžiausią merginų privilegiją į žmonas.
Didžiuoju gruzinų karo keliu joja šaunus kunigaikštis Ceretelis, pasisodinęs gražuolę Tamarą. Joja, joja, o kelio galo nesimato. Pavargo eiklusis žirgas, pavargo ir išalko raiteliai. Niekur nė gyvos dvasios… Nei nusipirkti ką nors valgomo, nei paprašyti. Staiga akyla kunigaikščio akis pastebi toli ant kalno išdidžiai bestovintį kalnų ožį.
– Nušausiu jį, – pagalvojo kunigaikštis, – išsikepsiu… Prisitaikė šaunuolis Ceretelis, prisimerkė… Paf! Ožys stovi ir net galvos nepakreipė. Nulipo raitelis nuo žirgo, gerai prisitaikė… Paf! Ožys stovi sau, tarsi suakmenėjęs. Prisiklaupia šaulys ant vieno kelio, gerai nusitaiko, primerkia akį… Paf! Ožys tik galvą kryptelėjo. Gyvas, vadinasi.
– Na palauk tu man! Pagalvojo kunigaikštis, atsigulė ant žemės, gerai, gerai prisitaikė, dar tvirčiau prisispaudė muškietą prie peties… Paf! Kalnų ožys pakreipė galvą ir ramių ramiausiai nužingsniavo savo keliu.
Tad pakelkime taures už tai, kad savo kely nesutiktume ožių!
Grįžo jaunuolis iš Paryžiaus ir susirinkę giminės ėmė klausinėti, ko jis išmokęs.
– Aš mokiausi diplomatijos.
– O kas tai yra? – daugelis nesuprato.
– Diplomatija – tai gražiai apgaudinėti vienas kitą.
– Vai vai vai, – stebėjosi daugelis, o senas dėdulė susigriebė už galvos: – Vargeli tu mano! Vien dėl to nevertėjo trenktis taip toli ir praleisti trejetą metų svetur. Aš tave čionai galėjau supažindinti su žmogumi, kuris per porą savaičių tave būtų išmokęs šio meno.
Tad pakelkime taures už melagius, susirinkusius Seime.
Trys gruzinai linksminosi restorane.
– Siūlau tostą, – pasakė vienas, – už mūsų draugą Givį. Jis gali išgerti kibirą vyno ir atkeršyti už brolį.
– Antrasis tostas – už Gogį. Jis gali išgerti du kibirus vyno ir atkeršyti už brolį.
Po kurio laiko trečias gruzinas pasiūlo tostą už Vladimirą Iljičių Leniną. Sunerimę bičiuliai pašoka iš vietų.
– Kodėl mes turime gerti už Leniną?
Pasiūlęs tostą gruzinas paaiškino:
– Aš nežinau, ar daug gėrė Leninas… Bet kaip jis klasiškai Rusijai atkeršijo už nužudytą savo brolį?!
Tad siūlau tostą už gražų tostą.
Kai gimsta žmogus, jį bučiuoja mūza. Jei naujagimį mūza pabučiuoja į kaktą, žmogus tampa mokslininku, valstybės veikėju – didelio proto žmogumi. Jei mūza pabučiuoja kūdikio ausį, užaugęs jis bus kompozitorius. Jei mūza vaikiuką pabučiuoja į akį, – žmogus bus dailininku. Nagingas darbininkas, puikus amatininkas išauga mūzai pabučiavus kūdikėlio ranką. Jei mūza pabučiavo kūdikio lūpeles, – žmogus tampa oratoriumi, visuomenės veikėju, profesoriumi. Mūzai pabučiavus krūtinę, tampama poetu, rašytoju. O jei mūza pabučiavo kūdikio koją, toks žmogus užaugęs tampa puikiu sportininku.
Tai pakelkime taures už mūsų mylimą viršininką (čia pasakoma pavardė ar vardas), kurį mūza pabučiavo visiškai ne į tą vietą.
Perkantys medų žmonės pageidavo, kad šis būtų be vaško kruopelyčių – pasemtas iš apačios.
– O man prigraibstykite paviršėlių, – paprašė suvalkietis. – Labiau su vašku. Juk vaškas už medų brangesnis, o parduodate už tą pačią kainą.
Tad pakelkime taures, kad sveikas protas visada įveiktų mūsų godumą.
Suvalkietis įsimylėjo šaunią merginą. Vieną dieną ji ir sako:
– Šiandien vakare tėvai žada eiti į svečius. Mudu galėsime pabūti vienui vieni. Kai jie išeis, aš mesiu monetą į lango stiklą, tu išgirsi skambtelėjimą ir ateisi pas mane.
Sutartu laiku mergina meta monetą į lango stiklą. Praslenka ištisa valanda, bernužėlis nesirodo. Sunerimusi ji atidaro langą ir pašaukia vaikiną vardu.
– Aš čia, mieloji! – atsiliepia balsas iš apačios.
– Negi negirdėjai, kaip nukrito moneta?
– Aišku, girdėjau.
– Tai kas atsitiko?
– Štai visa valanda aš ieškau tos monetos ir negaliu surasti.
Tad pakelkime taures už čia esančius suvalkiečius! Teneįsižeidžia jie: juk taupumas ne nuodėmė ir ne nusikaltimas, ar ne tiesa?
Pragaro valdovas Belzebubas pasiuntė į žemę velnią, jog jis parneštų tris naujus kadrus. Pragaro pasiuntinys nučiupo žemaitį, suvalkietį ir dzūkelį. Juos sukišo į maišą ir tempia į pragarą. Betempdamas sušilo ir visai nusivarė nuo kojų. Belzebubo tarnas atsigulė miške prie kelmo atsipūsti. Ėmė ir užmigo.
Dzūkelis, pasinaudojęs proga, išsikrapštė iš maišo ir pabėgo. Išsirangė iš maišo ir suvalkietis. Žengtelėjo keletą žingsnių ir atsisėdo ant kelmo. Žemaitis tupi sau maiše ir nebando bėgti.
Velnias nubudo, čiups maišą, o jis atrištas. Tik žemaitis jame. Velnias jo klausia:
– O kur aniedu?
– Pabėgo.
– O kodėl tu nebėgai?
– Kas mane įkišo į maišą, tas tegul ir ištraukia! – piktai atkirto Žemaitijos sūnus.
Velnias atsiduso ir apsidairė. Žiūri, suvalkietis besėdįs.
– Ko tu čia lauki? – klausia pragaro gyventojas.
– Laukiu, kada žemaitis išlįs.
– Tada bėgsite abudu?
– Ne jis man reikalingas, o maišas, – atsakė tasai.
Pakelkime taures už sumanius Lietuvos sūnus.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Tostai vestuvių proga | Kategorija: Vestuviniai tostai | Peržiūrėta: 2,334 |