Pasaulio bamba

Pasaulio bamba (angl. Navel of the World) a) pasaulio centras; b) egocentriškas, labai save sureikšminantis žmogus ar visuomenė. Sen. Graikijoje pasaulio centru laikytas konuso formos akmuo Delfų miesto Apolono šventykloje. Graikiškas to akmens pavadinimas buvo omphalos ‘bamba’. Pasak legendos, Dzeusas pasiuntęs du erelius apskristi pasaulį; ten, kur ereliai susitikę, buvęs pasaulio centras. Tokiais akmenimis-bambomis Viduržemio jūros kraštuose pažymėtų pasaulio centrų buvo keletas, tačiau žymiausias jų buvo Delfuose.

Pasakyta – padaryta

Pasakyta – padaryta (lot. Dictum factum) apie įgyvendintą pažadą. Posakio autorius – romėnų dramaturgas Terencijus (Publius Terentius Afer, ~195–~159 pr. m. e.), pavartojęs jį komedijose „Andrija“ ir „Pats save baudžiąs“.

Paniška baimė

Paniška baimė – didžiulė nevaldoma baimė. Pavadinta sen. graikų miškų ir ganyklų ožiakojo dievo Pano, piemenų ir medžiotojų globėjo, vardu. Panas priekabiaudavęs prie nimfų, siekdamas jų artumo; tos, išsigandusios ir jo išvaizdos, ir ketinimų, stengdavusios pabėgti ir pasislėpti.

Pandoros skrynia

Pandoros skrynia (lot. Dolium Pandorae) nelaimių šaltinis. Graikų mite, aprašytame sen. graikų poeto Hesiodo (Hesiodus, VIII–VII a. pr. m. e.) poemoje „Darbai ir dienos“, Pandora buvo Dzeuso įsakymu Hefaisto sukurta pirmoji moteris, į kurią dievai sudėję visas moteriai būdingas ypatybes: grožį, aistrą, klastą ir kt., taip pat išmokę verpti ir austi. Pandora reiškia „visa dovanojanti“. Ja Dzeusas ketino atkeršyti Prometėjui už jo dovanotą žmonėms ugnį ir padaryti žmones nelaimingus. Pandora buvo nusiųsta į žemę ir padovanota Prometėjo broliui Epimenėjui drauge su indu, uždraustu atidengti. Smalsumo pagauta Pandora indą atidengusi, o iš jo pasklidusios po žmones ten laikytos ydos, ligos, vargai ir kitos blogybės; Pandorai paskubomis užvožus dangtį, ant dugno likusi tik viltis.

Palikti už borto

Palikti už borto – atsisakyti partnerių ar juos pašalinti ir tęsti ką nors (veiklą, varžybas) be jų. Posakis kilęs iš laivininkystės praktikos, kai iškritusiojo iš laivo ar valties neįstengdavo išgelbėti, o išmestojo negelbėdavo.

Paklydusi avelė

Paklydusi avelė – a) krikščionių bažnyčios mokymo nesilaikantis žmogus, nusidėjėlis ar atsiskyrėlis nuo tikinčiųjų bendruomenės, kurį esą derėtų vėl atvesti į tikėjimą; b) visuomenės normų nesilaikantis žmogus, atskalūnas. Senovės žydų – gyvulių augintojų – kultūroje avies metafora gana dažna: visuomenė čia neretai suvokiama kaip Dievo banda, kurią jis pats ar per kunigus ganąs: „Jūs esate mano kaimenė, mano žmogiškos ganyklos avys, ir aš esu jūsų Dievas“; iš Senojo Testamento per Kristaus palyginimus ir alegorijas avies metafora patekusi ir į krikščioniškąją kultūrą, drauge su ja atėjo ir sąvokos (iš)ganytojas, pastorius ‘piemuo’. Pats paklydusios avies motyvas irgi yra Senajame Testamente: „Klajoju lyg paklydusi avis“. Kristus paklydusios avies palyginimą taiko tikinčiųjų bendruomenei: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? /…/ Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“; tikinčiųjų lyginimą su avimis tęsia ir Kristaus mokiniai: „Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“.

Pakelti pirštinę

Pakelti pirštinę – priimti iššūkį į dvikovą, ginčą, disputą ir pan. Taip pat žr. Mesti pirštinę.

Olimpinė ramybė

Olimpinė ramybė – santūrumas panikos ar suirutės metu. Pasak graikų mitų, Olimpo kalne esantys nemirtingieji dievai visada laikydavosi santūriai, būdavę abejingi žmonių jausmams ir kančioms.

Odekolonas

Odekolonas (pranc. Eau de Cologne, vok. Kölnisch Wasser ‘Kelno vanduo’) vandens, etilo spirito ir kvapiųjų medžiagų mišinys, vartojamas parfumerijoje. 1709 m. odekoloną išrado Kelno gyventojas J. M. Farina (Johann / Giovanni Maria Farina, 1685–1766). Odekoloną iš pradžių vartojo kaip vaistą, tačiau vėliau jis išpopuliarėjo kaip kvepalai.

O šventas naivume!

O šventas naivume! (lot. O sancta simplicitas!) sakoma apie naivų, patiklų žmogų. Taip sušukęs čekų teologas ir kultūros veikėjas J. Husas (Jan Hus, 1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis buvo deginamas už reformacines „erezijas“.