Vestuvinis tostas

Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namu kažkas smarkiai trinktelejo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgasčio perbalusios merginos veidą. ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.
Praėjus pirmajam išgasčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisimine, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.
Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Įšsikalbėjo su valyklos savininke – jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai… šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo busimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.
Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures.

Vestuvinis tostas

Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
-Viešpatie, – šmekštelėjo mintis galvoje, – negi man lemta tapti žalčio žmona?! – Ir garsiai sušuko: – žalty, ka darai?
– Nešukauk! – sušnypštė ,,žaltys”, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą.
– Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerute ir sulemenusi ,,Imk!” šmurkštelėjo į sijonėlį.
šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
– Kas čia per maskaradas! – įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
– Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet, sako, ir likusi gyvenima, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai – žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.

Vestuvinis tostas

Paskutinė valia. Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiške:
– Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumete mano visus draugus.
-Jaunikiui išejus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
-Tik pasigerėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tu žentelio noru?!
– Nieko, mamyte, – atsakė dukrele. – Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.

Vestuvinis tostas

Ištisę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
– Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
– Brangioji, man…
– Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
– Tu turėjai dar ir kitą?
-Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
– Ko tu taip? – isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ka?
– 0 ne… Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Vestuvinis tostas

Bausmė už bausmę. Prieš kelioliką metų atšoktos vestuvės sukėlė gyvas diskusijas Temidės šventovės užkulisiuose. Keturiasdešimt septynerių metų plėšikas Ričardas Simsonas teisme, pasinaudodamas pertraukėle, sugebėjo įrodyti pagrindinei kaltinimo liudininkei, jog jis viską darąs tik jos gerovei ir prikalbėjo merginą čia pat teisėtai susituokti. Santuoka skubiai buvo įregistruota. Teismo procesą teko nutraukti, o plešiką paleisti į laisvę. Taip jis išvengė ilgų metų nelaisvės, nes pagal įstatymą kaltinamojo žmona, kaip artima giminė, negali buti liudininkė.
Simsonas ir jaunoji spinduliavo iš laimės, įstatymų sargai tik skėsčiojo rankomis. Tačiau juos nuramino jaunosios motina:
– Jis neliks nenubaustas, – pasake ji. – Jis pats save pasmerkė aukščiausiai bausmei. Savo dukterį aš tikrai gerai pažįstu…
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie neišvengia didžiausios bausmės ir vesdami netenka tikrosios laisvės.

Vestuvinis tostas

Užuominos.
– Ar tu mane myli? – glaustydamasi ir meilikaudama klausia ji.
– žinoma, myliu, – švelniai atsako jis.
– 0 kodėl manęs nevedi?
– Kas čia per tavo įpročiai – visada keisti pokalbio tema. Brangioji, aš tave vesciau pagal principą – vesti, kad ir šalaputre, bet ne gražuolę.
– Aš irgi tekėsiu pagal principą – ištekėti, kad ir už kvailio, bet pinigingo. Mielasis, kai mudu susituoksim, turėsim tris gražius vaikučius.
– Iš kur tu žinai?
-Jie dabar gyvena kaime pas mano mama. Ar tu paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis?
– Paprašiau.
– 0 ka jis sake?
– Aš paskambinau telefonu, ir jis man atsake: ,,Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju. Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną?
– žinoma. Tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlyga. Pakelkime taures už muziką ir dainą, kurie žmogų lydi visą gyvenimą.

Vestuvinis tostas

Lakštingaloms suokiant. Paupys. šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui ne gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia…
– Meilute, duok! ? papraše jis.
– Negaliu! – griežtai atšovė ji.
– Na, tik viena!
– Neduosiu.
– Pupuliuk, tik viena, na, tik vienui viena…
– Ne už ką.
– Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji…
-Jau girdėjau…
– Negi nepasigailesi manęs?
– Neprašyk, negausi.
– Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi…
– Ir tegul alpsta.
– Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
– 0 ką aš darysiu atidavusi tau paskutine cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

Vestuvinis tostas

Ak,kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė. – Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
– Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
– Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
– Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.
Pakelkime taures už tai, kad moterys negalėtų skųstis savo vyrais, jog tik mažapročiai mažai uždirba.

Vestuvinis tostas

Jis ir ji. Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
– Ateik, mieloji, – pasakė jis. ? Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
– Ne, mielasis, – atsake ji. – Negaliu.
– Kodėl? Tu manim nepasitiki?
– Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
– Girdi, kaip lakštingalos suokia?
– Verčiau eime namo.
– Dar anksti namo…
– Mamyte sake, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
– Sėskimės! -jau įsakiau suskambo jo balsas.
– Negaliu. Mamyte man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
– Kvailute, mama juk nesužinos…
– Ne, ne ir ne!
– Tai lik sveika! Aš einu pas Nijolę.
– Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui ? sutuoktuvėms.

Vestuvinis tostas

Pakelkime taures už tikrus vyrus! Bet ne už senbernius – jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusius – jie buvo blogi vyrai. O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir myli jas, juo myli žmonos ir uošvės, o taip pat ir likusi visuomenė.