|
|
Piršliavimas. Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų.
– Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų! ? sako vaikinas.
– Pagirtina!
– Nerūkau.
– Labai gerai, ? sutinka tėvas.
– Kortu net į rankas neimu.
-Aišku…
– Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis…
– Puiku.
– Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos?
– Niekuomet! – suriko tevas. – Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamsta rodytų pavyzdžių.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!
Piršlys. Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
– Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, – pasakė jaunikaitis.
-Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! ? paneigė piršlys.
– Aš ją mačiau. Mergina – žvaira…
– Tai ir gerai… Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
– Ji neužauga.
– Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams.
– Bet juk jos viena koja trumpesne.
– Taciau užtat kita ilgesne.
– žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio…
– Vaikine! – supyko piršlys. – Tu nori, kad ji neturėtu ne mažiausio trūkumėlio?!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!
Nutarimas. Sužieduotinis sako savo būsimai žmonai:
– Norėčiau, brangioji, tuojau po vestuvių važiuoti prie jūros.
– Gerai, brangusis, važiuokime prie jūros.
– Ne važiuokime, o skriskime, brangioji…
– Kaip įsakysi, brangusis…
Merginos motina pasikviecia į šalį dukrą ir jai šnibžda:
– Ar ne per daug komanduoja tavo būsimas vyras?
– Palik ji ramybėje, mamyte. Lai Saulius diktuoja savo paskutinę valią. Kitą dieną.
– Vadinasi, taip: baldus ir visą namų inventorių mudu dalinsimės pusiau… Be barnių, be triukšmų. Sutinki?
– Sutinku, brangusis.
– Susitarkime, kad mudu išsaugosime normalius žmogiškus santykius. Jeigu susitiksime, ramiai pasisveikiname…
– Būtinai.
– Ir skyrybų metu mudu elgsimes korektiškai, be isterikos bei priekaištų… Sutinki?
– Aišku, sutinku.
– Na ir puiku. Tai paskubėkime: po ketvirčio valandos mūsų jungtuvės.
Pakelkime taures už susitarimus, kurie paprastai nevykdomi.
Neivykdoma užduotis. Vienas vaikinas šsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiulymą taip atsakė:
– Aš ištekesiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų.
Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną įkopti į aukštaąir gana stačią uola. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. šokdamas nuo aukštos uolos vaikinas susilauže koją. Tada mergina įsake jam vaikšcioti ir… nešlubuoti. Ir vardino gražuolė kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti isišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t. ir t.t.
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis – šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė:
– 0 dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą.
Vaikinas piktai pasižiurėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams.
Pakelkime
Šeimyninis gyvenimas yra subtilus muzikos instrumentas, be to – styginis. Neitempsi ? neskambės, pertempsi – stygos nutruks. Viskas turi buti gerai sustyguota. Sveteliai, išgerkime už tai, kad mūsų jaunavedžiai puikiai sustyguotų savo šeimyninį instrumentą.
Skonių įvairovė. Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipesi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
– Be abejo, pageidaujate, kad ji butu ir graži? -pasiteiravo tarnautojas.
– Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti.
– Tai ka? Jus iš manes šaipytis bandote?! Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… 0 ka jus atsiuntete? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa…
– Ko jūs taip piktinatės, pone?! – ėmė raminti jį pažinčių agentas. ? Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi…
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.
Geras biznis. Ateina žydas pirklys pas žydą milijonierių ir sako:
– Klausyk, Dovydo sunau, ar nori fainą gešeftą padaryti?
– 0 koks tas gešeftas? – susidomi milijonierius.
– Ar nori per pusvalandį uždirbti penkis milijonus dolerių?
– Nu, noriu… 0 ką aš turiu daryti?
– žadėjai savo dukrai duoti dešimt milijonų dolerių kraičio…
– Nu… žadėjau… 0 ka?
– Išleisk tu ją už manęs! Aš sutinku ją paimti už penkis milijonus.
Tad pakelkime taures už tas merginas, kurios tapo priedu prie kraičio.
Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
– Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
– Ištekėk už jo!
– Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
– Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.
Sūnus ketina vesti.
-Justai, kada gi pagaliau vesi?
– Kai surimtėsiu.
– 0 kada surimtėsi?
– Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris.
– Kodėl?
– Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės.
– Suneli, nevesk gražuolės! – pataria motina. – Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems.
– Verčiau tegul kitiems buna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus.
Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko:
-Justai, nevesk sausio menesį, – vesk balandį.
– Kodėl? – nustebo vaikinas.
– Išloši dar tris mėnesius.
Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.
Nuomonės apie vedybas.
– Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodel taip atsitinka?
-Jos ieško idealaus vyro.
– 0 koks jų idealas?
-Vyrai, kurie sutiktu jas vesti.
– Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
– Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
– Man atrodo, – pasakė viena dama; – kad vedybos – tai miražas dykumoje… Su rūmais, palmėmis, kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja kupranugariais.
7 puslapis iš 9«123456789»
|
|
(-3)
Loading... | Gairės: Tostai vestuvių proga | Kategorija: Vestuviniai tostai | Peržiūrėta: 1,782 | 
