|
-> Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai – Jau ne vienas praaugęs mane. Neskubėkit labai. Dar pabūkim. Paskutinį juk kartą drauge. Bet gyvenimo šauksmas valdingas. Savo galią jis žino. Netruks. Nuaidės varpeliu ilgesingu Ir išves iš tos klasės visus. Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu Aš dar daugelį metų, vaikai. Pasirinkite kalią sau tiesų. Siekit laimės tikros atkakliai! Be kitų, kelyje jus telydi Išmintis ir sena, ir gili: Už banknotą ne viską nupirksi. O parduot už jį viską gali.
Štai prabėgo metai, mėnesiai ir dienos, Mes čia jų viešėjom ištisas eiles. Gera buvo čia, tarp tų baltųjų sienų, O dabar likimas mus kažkur nuves. Mokykla tarsi motinos rankos Ir globojo, ir baudė, ir guodė. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Mes išmokom suprasti čia tiesą, Tiksliai sverti dienas, minutes. Ir svajonės čia gimė mums šviesios – Darbu puošti tėvynės gretas. Tirti, baigt, ko kiti nesuspėjo, Kas dar laukia mūsų rankų jaunų. Lik sveika, mokykla, mes išeinam Tiesti žemėj į laimę kelių. Eisim jau! Už lango pavasaris bąla, Bet visiems mums atrodo per greit. Baigėm atkarpą didelio kelio, Net baugu, kad vieniems reikės eit. O leisk Tau, mokytojau, nusilenkti Už suteiktas žinias, už nuoširdumą, triūsą, Jūs mokėt, auklėjot ir kelią mums nurodėt, Gyvenime padės mums žodžiai Jūsų. Gėrio grūdus mumyse Jūs sėjot Ir džiaugėtės, pamatę daigus. Jūs, metus skaičiuodami rugsėjais, Mums gyvenimas tiesėt kelius. Ačiū, kad padėjot mums daugiau žinoti, Laimės žiburėlį uždegėt kely. Nors sunku mums žodžiais šiandien padėkoti, Meilės kibirkštėlė neužges širdy. Tie metai mokykloj prabėgo taip greitai. Užaugom kaip medžiai. Metas išeiti. Metas surasti, kas žemėj mums skirta. Ir linksma, ir liūdna, kad laikas jau skirtis. Ir šiandien mūsų žingsnis tvirtas, Pečiai nelinksta nuo naštos. Gražiausios mūsų mintys – Jums paskirtos, Žiedai gražiausi – nuo mūsų laidos!
Būkit švelnūs ir geri, Tyru šaltiniu būkit. Praradę – raskit viltį. Mažos laimės neimkit,- Širdį sužeisti gali, Dideliai saugokit save. Būkit žmonės, ne akmenys, Akmenų žemėj daug, O žmonių kartais tenka ieškoti.
Išeiname mes… Visiems laikams – Išeinam Palikę ištuštėjusias klases. Sutikti šėlstančių likimo vėjų,- Jaunystės pasitikt išeinam mes. Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės, Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys. Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis, Švelnus pirmosios meilės svaigulys… Čia šokom valsą, Verkėme – kvatojom, Svajojom nesiskirti amžinai.
Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj, Kai paskutinį kartą trinktelsi duris, Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės, Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus, Kurį tu vadinai nelaime, Kiek šypsenų mokykloj palikai! Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai, Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei, O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai? Dar paklausyk skambučio paskutinio aido, Nešauks į klasę jis daugiau, Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk, Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais, Paskui gyveniman keliauk. Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi, Net jei mokykloj negirdėjai apie tai. Gyvenime neskambina skambučiai, Gyventi šaukia skambantys varpai.
Kada mūs klasėj paskutinį kartą Iš jaunų krūtinių išsiverš daina, Atsivers mokyklos platūs vartai, Ir išgirsim balsą: „Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite! Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“ Kaip baisu…O vis tik apsiprasti tenka, Nes jau ta minutė taip nebetoli…
Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę.
Gal mes be reikalo apgailestaujame, Kad ir jaunystė baigias per anksti, Ir meilė, ir visi geri dalykai? Taip jau yra: ko maža, tas brangu.
-> Išeisite,taip neseniai čia pirmąkart atėję, Išmokę pirmą raidę parašyt. Išeinate tokie jau dideli, o prieš gyvenimą tokie mažyčiai.
Nesistebėjot, kad aš ne viską moku, Nesistebėjot, kad ne viską žinau, Supratot, kad vis dar mokausi Mylėti, suprasti, gerbti.
|
|