Ligos simptomai

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? Geriausią atsakymą premijuosime. Laimėtojas turės teisę visiems čia susirinkusiems pasiūlyti padainuoti savo mėgstamiausią dainą. (Čia galima pasiūlyti kurioziškiausius prizus, kuriuos „įsteigia“ bet kuris svečias ar šeimininkas.)
… Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Vestuvės

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins. Taigi…
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus, tačiau iš jų visų, mano nuomone, geriausias toks „Jaunikis pabėgo“.)

Neišsprendžiama problema

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.

Rytų pasaka

Vienas Rytų šachas, norėdamas papildyti žmonų būrį, pasikvietė keliolika gražuolių ir klausia:
– Kiek bus dukart du?
– O didysis šache! – atsakė pirma gražuolė. – O protingiausias iš protingiausiųjų! Dukart du bus keturi!
– Protinga esi! – pagyrė šachas. – Tu man tinki.
Antroji gražuolė į tą patį klausimą atsakė:
– O didysis šache! O šviesiausias iš šviesiausiųjų! Dukart du bus penki.
– Gudri esi! – atsakė valdovas ir susimąstęs pridūrė: – Ir tu man tinki.
Trečioji mergina į šacho klausimą atsakė:
– O didysis šache! O gudriausias iš gudriausiųjų! Dukart du bus tiek, kiek jūs panorėsite!
– Išmintis kalba tavo lūpomis, – patenkintas atsakymu tarė šalies valdovas. – Ir tu man tinki.
Tačiau šachui reikėjo išsirinkti tiktai vieną iš jų. Kurią jis pasirinko? (Sėdintieji prie stalo spėlioja.) Galiausiai tostininkas sako:
– Šachas žmoną pasirinko tą, kurios buvo didžiausi klubai.
Pakelkime taures už didžiausią merginų privilegiją į žmonas.

Šokėja

Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!

Pokalbis telefonu

Suskamba telefonas. Ragelyje piktas balsas priekaištauja:
– Aš esu pasipiktinęs. Višta, kurią jūs man vakar įkišote, visiškai netinkama. Privalote ją tuojau pat pakeisti.
Žmogus, sėdintis kitame laido gale, purto galvą ir atsako:
– Aš jus užjaučiu… Tačiau apgailestaujame: to padaryti negalime. Būtų nusižengta mūsų įstatymams.
– Įstatymams? – niršta pašnekovas. – Čia mėsininkas Kasparas?
– O ne! – atsako ramus balsas. – Čia vedybų biuras.
Pakelkime taures, kad mūsų gyvenime būtų kuo mažiau apsirikimų. Nesvarbu, didelių ar mažų.

Šiukšlių kibiras

Meilužis lovoje su gražuole linksmai leidžia laiką. Staiga skambutis į duris.
– Vyras grįžo! – susijaudinusi šnibžda meilužė. Ji greitai pašoka, tarpduryje sutinka vyrą su šiukšlių kibiru rankoje. – Brangusis, kol tu nenusirengei, būk geras, išnešk šiukšles.
Tuo metu meilužis tuo pasinaudoja: greitai apsirengia ir išeina. Eina ir galvoja:
– Na, ir protinga mano meilužė.
Paskambina į savo buto duris. Žmona jį sutinka su šiukšlių kibiru ir sako:
– Būk gerutis, išnešk šiukšles, kol nenusirengęs.
Vyras eina, neša šiukšles ir galvoja:
– Meilužės nepalyginsi su žmona: manoji apsileidusi – netgi negalėjo išnešti šiukšlių anksčiau.
Ak, tas šiukšlių kibiras?! Su juo susijusi ne viena šeimos tragedija, barniai. Šiukšlių kibiras gali būti net mirties priežastimi. Paklausykite. Du vyrai susitinka aname pasaulyje.
– Kaip tu numirei? – klausia vienas.
– Sušalau, o tu kaip? – domisi antrasis.
– Aš tai numiriau iš juoko.
– Kaip tai?
– Viešėjau pas meilužę… Staiga skambutis į duris. Grįžta vyras. Aš iš siaubo nebežinau, ką daryti. O ji paduoda jam šiukšlių kibirą… Kol jis sugrįžo, aš spėjau apsirengti ir greitai išeiti. Grįžtu namo. Skambinu į duris, o žmona man kiša kibirą su šiukšlėmis. Aš viską supratau. Įpuolu į kambarį, viską perverčiu, bet nieko nerandu. Atsisėdau ant sofos, juokiausi, juokiausi ir miriau iš juoko.
– Kvailys, – atšovė antrasis. – Jei būtum pažvelgęs į šaldytuvą, šiandien būtume abu gyvi.
Pakelkime taures už tai, kad tik ką parėjus namo nereikėtų nešti šiukšlių.

Nemoka šviesti

Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tarnas atsigulė į vestuvinę lovą ir gerai atliko tai, ką reikėjo. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
– Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai.

Dievas nubaudė

Teisėjas kaltinamojo klausia:
– Jūs vedęs?
– Vedęs, pone teisėjau.
– Ar buvote baustas?
– Tris kartus, pone teisėjau.
– Už ką ir kas nubaudė?
– Viešpats Dievas už įsimylėjimą.
– Prašom nekrėsti juokų ir kalbėti aiškiau.
– Pone teisėjau, visas miestelis gali paliudyti, kad gyvenu su trečia žmona.
Pakelkime taures už Dievo bausmę, kuri skiriama už meilę.

Už tikrus vyrus

Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai.
O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.

1 puslapis iš 9123456789