Atiduota garbė

Jaunuolis įsimylėjo neapsakomo grožio merginą. Tačiau ji buvo labai pikta ir gobši. Vieną kartą gražuolė vaikinui pasakė:
– Jeigu tu nori, kad aš už tavęs tekėčiau, atiduok man savo širdį.
– Manoji širdis nuo šiol priklauso tau, o mano brangiausioji! – atsakė įsimylėjėlis.
– Atiduok ir savo protą! – pareikalavo gražuolė.
– Nuo to laiko, kai tave pamilau, aš netekau proto. Ar esu tikras beprotis.
– Atiduok man savo garbę.
– Tebūnie taip, kaip tu nori. Imk ir garbę.
– Dabar aš sutinku už tavęs tekėti, – ištiesė ranką gražuolė.
Jaunuolis giliai atsiduso:
– Dabar jau neįmanoma tai padaryti. Tu viską iš manęs paėmei, ką aš turėjau geriausio. Manęs jau nebėra. Aš – niekas. O niekas negali tapti tavo vyru.
Tad pakelkime taures už garbę ir už protą, kurių netekęs žmogus – jau nebe žmogus!

Grožis pavergia

Gatve ėjo mergina. Vyriškis įdėmiai ją peržvelgė ir nusekė paskui. Mergina stabtelėjo ir pasiteiravo, kodėl jis ją sekąs.
– Todėl, kad aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! – pasakė nepažįstamasis.
– Aš neverta, kad jūs mane mylėtumėte vien už grožį! – pasakė ji. – Mano sesuo šimtą kartų gražesnė… Antai ji eina. Prieikite prie jos ir prisipažinkite mylįs.
Vyriškis grįžo atgal ir pamatė reto bjaurumo moterį. Nusivylęs jis pasivijo gražuolę ir paklausė, kodėl ji taip negražiai pajuokavusi, pasišaipiusi iš jo.
– Aš taip pasielgiau dėl to, kad jūs sakėte netiesą, – atkirto ji. – Jeigu jūs būtumėte iš tiesų mane pamilęs iš pirmo žvilgsnio, kam gi jums būtų reikėję bėgioti ir ieškoti kitos moters?
Tad pakelkime taures už tai, kad vyrui netektų rausti dėl savo nepastovumo.

Cirkas

Cirko direktorius ir žvėrių tramdytojas tiesiog apstulbino žiūrovus savo drąsumu, parodęs nutrūktgalviškus triukus su liūtais. Pasibaigus programai, prie jo priėjo susižavėjusi žiūrovė ir sako:
– Nuostabu! Aš tiesiog pritrenkta jūsų drąsa ir gebėjimu susivaldyti. O jūs netgi nepanašus į tramdytoją: toks plonutis, liesutis…
– Čia ir yra mano sėkmės paslaptis, – nusišypsojo tramdytojas. – Liūtai laukia, kol aš nutuksiu.
Taip bekalbant į cirko direktoriaus kabinetą uždusęs įbėga žvėrių prižiūrėtojas.
– Pone direktoriau, pone direktoriau! Tigras užpuolė jūsų žmoną.
– Viešpatie, – sudejavo direktorius, – kur aš dabar gausiu kitą tigrą?!
Pakelkime taures už tramdytojus…, nebūtinai žvėrių.

Laukiami svečiai

Kalbasi dvi moterys.
– Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji.
– Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino: – Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti“. O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju“.
Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.

Kodėl geriama

Žmona nekantriai laukia iš restorano pareisiančio vyro ir sako:
– Sūneli, pažiūrėk, gal jau pareina tėtukas?
Berniukas žvilgteli pro langą ir džiaugsmingai sušunka:
– Tėtukas, tėtukas eina!
– Kuria puse?
– Abiem! – atsako vaikutis.
Pagaliau įvirsta girtas vyras. Žmona užsipuola:
– Tai kodėl taip vėlai pareini namo?
– O kuri dabar valanda? – vos apversdamas liežuvį klausia jis.
– Dešimta.
– Ryto ar vakaro?
– Ryto.
– Šiandienos ar rytdienos?
Žmona ima raudoti:
– Ir kodėl tu geri degtinę?
– Kad ji skysta, tai ir geriu. Jeigu būtų kieta – graužčiau!
Tad išgerkime už tai, kad degtinės nereikia graužti.

4 puslapis iš 41234