Monarchija

Mokytojas, paaiškinęs apie karalystes, monarchiją, paklausė:
– Tai kas yra monarchija?
– Tauta, kurią valdo karalius, – atsakė mokinys.
– O kas ją valdytų, jeigu karalius mirtų?
– Karalienė! – nedvejodamas atsakė mokinys.
– O jeigu mirtų ir karalienė? Kas tada valdytų šalį?
Mokinys valandėlę pagalvojo ir atsakė:
– Tada šalį valdytų juokdarys.
Pakelkime taures už mūsų šalį, kurią valdo juokdariai.

Pilstymas iš tuščio

Komunalinio ūkio departamente kasdien iki šešioliktos valandos budi ekspertas butų šildymo klausimais. Ateina pasikonsultuoti klientas.
– Prašom pasakyti, – sako jis, – kiek man reikės nusipirkti kuro žiemai?
– Kiek jūsų bute kambarių? – klausia ekspertas.
– Butas vieno kambario.
Ekspertas susimąsto. Po kurio laiko suabejoja:
– Tai priklauso nuo kambario dydžio.
– Keturiolika kvadratinių metrų.
– O koks kambario aukštis?
– Trys metrai.
– Labai svarbu žinoti, kiek yra langų.
– Vienas.
– Taip… Kelintame aukšte jūsų butas?
– Trečiame.
– O koks jūsų namas – medinis, blokinis, plytinis?
– Plytinis.
– Prašome pasakyti, iš ko pastatyta krosnis?
– Paprasta… Iš koklių.
– Aha… Kaip dažnai krosnį kūrenate?
– Kartą per dieną.
– Viskas aišku.
– Aš labai patenkintas. Tai kiek gi aš turėsiu nusipirkti anglių ir kiek malkų?
– Tai priklauso nuo to, kokia bus žiema…
Tad pakelkime taures už armiją valdininkų, kurie sugeba pilstyti iš tuščio į kiaurą ir, gaudami nemažus atlyginimus, sumažina bedarbių skaičių Lietuvoje.

Baliaus metu

Tai atsitiko Turkijoje ar Irake, o gal kitoje valstybėje… Gerai neprisimenu. Bet tai nesvarbu… Tos šalies galva surengė iškilmingus pietus kitos šalies valdovo garbei. Staiga prie vieno pasiuntinio prieina šalies šeimininkas ir klausia:
– Pone pasiuntiny, ko jūs toks susikrimtęs? Kuo nors neįtikome?
– Jūsų kilnybe, pavogė mano auksinį laikrodį! – pasiskundė pasiuntinys.
– Gal jūs įtariate ką nors?
– Manau, kad laikrodį turi šis storas besišypsantis ponas.
– Bet juk tai mano teisingumo ministras…
– Apgailestauju, jūsų kilnybe! Matyt, apsirikau.
Visos šalies ir baliaus šeimininkas kelioms minutėms pranyksta ir pasirodo su auksiniu laikrodžiu.
– Tai jūsų? – klausia jis pasiuntinio.
– Taip, tai mano laikrodis. Bet ką sakė ponas ministras?
– Nieko, jis nepastebėjo.
Pakelkime taures už Lietuvos fokusininkus, vagiančius ne laikrodžius, o milijonus ir sugebančius teisėsaugai apdumti akis, jog ši tik konstatuoja patį dingimo faktą, bet neranda nei pavogtų milijonų, nei vagių.

2 puslapis iš 212