Silpnas regėjimas

Vaikinas, norėdamas išvengti karo tarnybos, sugebėjo įtikinti gydytoją, jog jis esąs visiškas trumparegis. Ir štai tą patį vakarą tas vaikinas nuėjo į kiną. Didžiausiam netikėtumui ir siaubui jis pamatė, kad šalia sėdi ta pati gydytoja, pas kurią jis lankėsi ryte.
Valandėlei vaikinas tarsi suakmenėjo. Jo mintys lakstė it patrakusios ieškodamos išeities iš susidariusios situacijos. Kiek padvejojęs vaikinas ramiai paklausė:
– Atleiskite, ponia, ar nepasakytumėte, kada šis autobusas išvyksta į Alytų?
Tad pakelkime taures už tuos, kurie greitai sugeba orientuotis gyvenime.

Viršila moko naujokus

Jauniems kareivėliams viršila aiškina traukos dėsnį:
– Pavyzdžiui, kai išmesite akmenį aukštyn, jis nukris žemėn. Tai reiškia – jį veikia žemės traukos dėsnis.
– Tamsta viršila, ar galima paklausti? – kreipiasi vienas kareivėlis.
– Klausk!
– O jei išmestas aukštyn akmuo nukris į vandenį?
– Tai ne tavo reikalas! – atšovė viršila. – Tegul tuo reikalu rūpinasi jūreiviai! – Ir čia pat ėmė aiškinti apie rikiuotę: – Išgirdus komandą „Stok!“, reikia koją, kuri stovi ant žemės, pristatyti prie kojos, kuri yra ore… ir ramiai stovėti!
Pakelkime taures už Lietuvos kareivėlius, kurie besąlygiškai klauso savo vadų ir sugeba ramiai išstovėti net ore…

Tinkamas-netinkamas

Ne paslaptis, kad kariuomenėje dažnai pasitaiko, jog būtiną karinę prievolę atlieka vaikinai su aiškiais fiziniais trūkumais, o sveikiausieji, atletiškieji jaunuoliai bindzinėja ir į kumštį juokiasi, jog esą tik kvaileliai ir bepinigiai nemoką išsisukti nuo prievolės.
Viename komisariate dirba šaukiamoji komisija. Vienas šaukiamasis komisijos pirmininkui be jokių užuolankų pasakė:
– Pone majore, atleiskite mane nuo karinės tarnybos, aš jums už tai duosiu penkis tūkstančius!
Majoras vaikiną pagąsdino policija už kyšio siūlymą, bet, pagalvojęs, jog tokie pinigai ant kelio nesimėto, staiga sako:
– Atnešk pinigus saulei leidžiantis į miesto kapines… Tenai susirask mane. Susitarsime.
Sutartu laiku vaikinas ateina į kapines. Nuošalioje vietoje sėdi majoras nuogut nuogutukas, užsirioglinęs ant paminklo ir, rankomis papliauškindamas, dainuoja „Raudoną rožę“. Paėmęs pinigus majoras nulipa nuo paminklo ir sako:
– Ateik rytoj dešimtą valandą į komisiją. Viską sutvarkysiu.
Rytojaus dieną komisijoje majoras šypsodamasis sako:
– Tamstai pasisekė: mes jus trejetui metelių siunčiame į karo laivyną!
Vaikinas išsprogina akis:
– Kaip tai, pone majore?! Aš jums penkis tūkstančius sumokėjau, o jūs mane – į laivyną?!
– Šmeižtas! – suriko majoras. – Aš iš tamstos jokių pinigų neėmiau.
– Kaip tai neėmėte? Juk vakar vakare kapinėse jūs nuogas sėdėjote ant paminklo ir traukėte „Raudoną rožę“, dar ir rankomis papliauškindamas.
– Ponai komisijos nariai, – pasisuka majoras į komisiją, – jūs aiškiai matote, kad vaikinui netvarkoje su psichika. Jis ne tik į karo laivyną, bet iš viso mūsų kariuomenei netinkamas!
Vaikinas čia pat pripažįstamas netinkamas karo tarnybai.
Pakelkime taures už nepaperkamuosius!

Tėvynė

Viršila klausia eilinio:
– Lapėnai, kas tavo Tėvynė?
– Tėvynė – tai miškai, upės, laukai…
– Kvailys tu, eilini Lapėnai. Tėvynė – tai tavo motina. Supratai, eilini Lapėnai?
– Supratau.
– Ką tu supratai?
– Kad Tėvynė – tai mano motina.
Viršila prieina prie kito kareivio ir klausia:
– Eilini Vilkaiti, kas yra Tėvynė?
– Tėvynė – tai Lapėno motina.
– Kvailys tu, eilini Vilkaiti. Tėvynė – tai ir tavo motina. Supratai.
– Supratau, tamsta viršila.
– Ką tu supratai?
– Kad aš – Lapėno brolis.
Siūlaus tostą už viso pasaulio karius. Ir tuo pasakyta viskas. Jie juk ruošiasi ginti savo Tėvynę.

Aistringa meilė

Kareivių kuopa slidėmis čiuožia kaimo laukais. Vienas kareivis pasiprašo, kad vadas išleistų bent porai valandų namo, nes jis gyvenąs šiame kaime ir su jauna žmonele tegyvenęs tik savaitėlę po vestuvių. Vadas jį išleido. Kai kareivis sugrįžo, visi jį apipylė klausimais.
– Kai tu netikėtai grįžai namo, kas buvo pirmiausia?
– „Intymas“… – rausdamas prisipažino kareivis.
– Na, o po to?
– Ir vėl „intymas“.
– O po to? – vis spiria kareiviai.
Čia jaunavedys visiškai susigėdo. Būrys choru sufleruoja:
– In-ty-mas!
– Neatspėjote! Paskui nusiėmiau slides…
Pakelkime taures, kad mūsų kareivėliai dažniau susitikinėtų su žmonomis.