Ivanas restorane

Ateina Ivanas į restoraną ir šaukia:
– Padavėjau, greičiau atneškite sriubos, kol nekilo skandalas.
Sriuba greitai paduodama. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite bifšteksą, kol nekilo skandalas!
Padavėja atneša. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite butelį alaus, kol nekilo skandalas!
Ivanas išgeria alų, o padavėja jo klausia:
– Prašom paaiškinti, kodėl turėjo kilti skandalas?
– Jis tuojau prasidės, – ramiai aiškina Ivanas. – Aš neturiu kuo užsimokėti.
Tad pakelkime taures, kad Ivanų mūsų krašte nebūtų.

Gėrimai ir išgertuvės

Buvo kalbama apie gėrimus ir išgertuves. Vieni sakė, kad kvailiausias gėrimas yra gazuotas vanduo, nes jis tik šnypščia, o iš jo naudos maža. Kiti tvirtino, kad kvailiausias gėrimas – degtinė, nes ji pakerta žmogaus kojas ir atima protą.
– Kvailiausias gėrimas yra kava! – tvirtai pareiškė išminčius. – Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad ji būtų karš-ta, o paskui pučia, kad atauštų!
Tad pakelkime taures už gėrimus, kuriuos mes mėgstame.

Nemiga

Susitinka du draugužiai. Vienas pradėjo skųstis nemiga ir pasigyrė suradęs būdą, kaip ją nugalėti, nors ir ne visai sėkmingai. – Ir kaip tu gelbstiesi nuo jos? – domisi antrasis.
– Kas dvi valandas išgeriu po stiklinę vyno.
– Ir po to užmiegi?
– Neee… Bet tada linksmiau nemiegoti.
Tad pakelkime taures už tai, kad šiąnakt mums būtų linksma nemiegoti.

Įspėjimas

Kiekviena išgerta taurė – tai vinis, įkalta į mūsų karstą.
– Tad gerkime taip, kad karstas nesubyrėtų!

Medžiotojas ir briedis

Trys medžiotojai nutarė atsigaivinti. Vienas išsitraukė butelį pieno ir geria.
– Pienas gerina regėjimą ir skatina mąstymą, – paaiškino jis.
Kitas išsitraukė termosą ir pasakė:
– Kava ramina nervus.
Trečias išsitraukė butelį degtinės. Pirmieji bandė jį sudrausti, tačiau šis atšovė:
– Degtinė ranką sutvirtina, akis taiklesnė daros.
Baigiant gerti, iš krūmų išniro briedis. Pirmasis medžiotojas šovė – nepataikė. Antrojo šūvis taip pat tikslo nepasiekė. Trečiasis pamakalavo šautuvu ore, pykšt, ir briedis išsyk pargriuvo – antro šūvio nereikėjo. Pirmieji du medžiotojai sveikina kolegą, žavisi jo taiklia ranka, o šis sako:
– Anoks čia medžiotojo menas… Iš tokio būrio briedžių vienam turėjo kliūti!
Pakelkime taures už medžiotojus, kurių ir girtų neaplenkia sėkmė.

Malda

Suvalkietis už paslaugas gavo butelį degtinės. Kai jis patenkintas skubėjo namo, pro šalį važiavęs automobilis netikėtai partrenkė jį ant kelio. Žmogelis, atsikėlęs ir pajutęs, jog jo marškiniai šlapi, pamaldžiai atsiduso:
– O visagali Viešpatie Dieve, padaryk taip, kad tai būtų tik kraujas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gėrimą vertina labiau negu savo kraują.

Saliamoniškas sprendimas

Antrojo pasaulinio karo metais Anglijos ministras pirmininkas Haroldas Makmilanas buvo britų ministru – rezidentu Alžyre. 1942 metų lapkritį Alžyre išsilaipino Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė. Nuo tada Makmilanas šioje šalyje buvo valstybės galva. Kartą jis buvo pakviestas į aukštųjų karininkų valgyklą išspręsti ginčo, kilusio tarp anglų ir amerikiečių karininkų. Amerikiečiai norėjo, kad gėrimai būtų patiekiami prieš užkandžius, o anglai – po užkandžių. Makmilanas ginčą išsprendė taip:
– Ponai karininkai, nuo šios dienos mes darysime taip. Nenorėdami įžeisti amerikiečių, mes gersime prieš valgį, o paremdami anglų pageidavimą, – dar išmesime burnelę po valgio.
Karininkai, šaukdami valio, nuoširdžiai pritarė šiam saliamoniškam Makmilano sprendimui.
Neprieštaraudami geram sprendimui, mes taip pat pakelkime taures!

Paskutinis vakaronės tostas

Iš trečio aukšto iškrito girtas pilietis. Aplinkui susirinko būrelis žmonių.
– Kas atsitiko? – pribėgęs klausia policininkas.
– Nežinau, – atsakė girtasis valydamasis kelnes, – aš pats ką tik čia atsidūriau…
Pakelkime taures, kad laimingai grįžtume namo ir netektų valytis kelnių.

Ko verti pažadai

– Tu juk žadėjai daugiau nebegerti!
– O ką? Negi aš laužau duotą žodį?
– Juk tu geri kaip ir gėręs…
– Tačiau tai nereiškia, kad aš geriu daugiau.

Tikslus adresas

Mieste jau uždarytos visos parduotuvės bei restoranai, o Šurikiui taip norisi išgerti… Veltui jis vaikštinėja gatvėmis gatvelėmis ieškodamas degtinės. Pagaliau kažkoks tipelis ištraukia butelį iš po skverno.
– Dvidešimt litų! – sako jis.
Žmogus bando derėtis, tačiau tipelis nenusileidžia, sakydamas, kad jis labai rizikuoja, tokiu laiku pardavinėdamas šią prekę.
– Trauk tave velniai, duok!
– Jeigu norėsi dar, – pasakė tipelis, – štai telefonas – paskambink.
Namie Šurikis atkimšo butelį ir tuojau nustatė, jog jame – grynų gryniausias vanduo. Įsiutęs jis surinko telefono numerį, kurį jam buvo davęs nepažįstamasis. Mieguistas moters balsas ragelyje atsiliepė:
– Miesto vandentiekio budėtoja klauso…
Tad pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų tarpuvartėse ieškoti gėrimų, kurių čia šiandien matome ant šio stalo.

2 puslapis iš 41234