Jaunystės šaltinis

Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą ne-sulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.

Ištikima draugė

Pasigirsta durų skambutis.
– Kas ten?
– Atidarykite!
– Taip vėlai?! Išprotėjote?! Aš jau einu miegoti…
– Leiskite, aš jums padėsiu nusirengti.
– Begėdis! Šalin iš čia!
– Jūs esate gražiausia mergina pasaulyje.
– Džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės sutampa.
– Aš jus myliu.
– Man netinka vyrai, kurie nemyli.
– Aš esu jaunas.
– Naivus ir mergininkas…
– Turtingas…
– Ir labai kvailas. Eik šalin arba pakviesiu policiją.
– Aš esu jūsų draugės Aldonos mylimasis.
– Tai kodėl išsyk nesakei?
Ir mergina atidarė duris.
Pakelkime tostus už ištikimus draugus.

Vienintelis noras

Dykuma keliauja rusas, amerikietis ir anglas. Jų jėgos visiškai išseko. Prieš mirtį rusas pasiūlo išgerti butelį degtinės. Kai tik keliautojai išgėrė, iš tuščio butelio išlėkė džinas.
– O mano išgelbėtojai, – nudžiugo džinas. – Kuo galiu jums atsidėkoti?! Išpildysiu po du jūsų pageidavimus.
Amerikietis paprašė milijono dolerių ir sugrąžinti jį į gimtąją Ameriką. Ir tuojau pat jis dingo iš akių. Anglas paprašė milijono svarų ir grąžinti jį į Angliją. Tik spėjo jis pasakyti paskutinį žodį ir išnyko. Rusas nusiminęs tik rankomis skėstelėjo:
– Nei šis, nei tas… Viskas taip gražiai prasidėjo… Gerai, džinai, duok šen dėžę degtinės ir sugrąžink atgal mano pakeleivius.
Tad pakelkime taures už tuos, kurių vienintelis troškimas visada būti linksmoje kompanijoje.

Šliaužia gyvatė per mišką

Šliaužia gyvatė per mišką, prišliaužia upelį, ir galvoja kaip persikelt į kitą pusę, pamato plaukiančią medūzą, ir sušaukia:
– Medūza, medūza perkelk į kitą upelio pusę.
Medūza sako:
– Sėsk ant nugaros ir perkelsiu. Priplaukė upelio vidurį medūza ir galvoja nert ar nenert, tuo pačiu gyvatė galvoja – gelt ar negelt.
Tad išgeriam už draugystę, kad šv. Velykų dieną niekas niekam negeltų.