Futbolas

Prieš daugelį metų, kai Indija dar buvo Anglijos kolonija, vienas senis pirmą kartą dalyvavo futbolo rungtynėse, kurios vyko didžiausiame Londono stadione. Kitą dieną jis pasiuntė laišką į Indiją geriausiam savo bičiuliui. Senukas rašė: „Anglijoje galima pamatyti keistą žaidimą. Vyrai gauna kiaulės odos gabalą, kurį susiuva taip, kad jis savo forma primena žmogaus galvą. Odą jie pripučia oro. Tada vyrai bėgiodami pradeda šią odą varinėti kojomis. Kai kurie spiria į ją gana dažnai, o kiti – retai. Tie, kurie negauna spirti į odą, spiria į arčiausiai stovinčio ar bėgančio žmogaus koją. Įspirtasis bando ant žemės partrenkti, kuris jam spyrė. Visą tą suaugusių vyrų išdykavimo laiką vienas skirtingai apsirengęs vyriškis bėgioja šalia ir švilpauja trumpas melodijas“.
Taigi, futbolo gerbėjai ir sirgaliai, prašome pakelti savo taures. Visiems kitiems siūloma „reklaminė pauzė“, kurią jie užpildo savo pačių pasirinkta daina.

Geri kaimynėliai

Seniai norėjau atsiprašyti jūsų, gerbiamas kaimyne, – mandagiai sako garbingo amžiaus sulaukęs vyriškis.
– Jūs? Mane? Už ką?
– Mano vištos iškapstė jūsų daržą!
– Tai aš turėčiau jūsų atsiprašyti… Šiandien rytą mano šuo išsmaugė visas jūsų vištas.
– Tokiu atveju viskas gerai. Aš ką tik automobiliu pervažiavau jūsų šunį.
Ne veltui sakoma, kad geri kaimynai geriau negu blogi giminės.
Pakelkime taures už mielus šio stalo kaimynus.

Vėjas ir saulė

Kartą vėjas ir saulė susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Vėjas ir sako:
– Aš esu stipresnis už tave! Ir tau tai įrodysiu! Antai eina senukas. Aš tuojau nuplėšiu nuo jo drabužius!
Saulė užlindo už debesies ir pasislėpė, o vėjas taip pradėjo pūsti, kad kilo tiesiog uraganas. Tačiau kuo stipriau vėjas pūtė, tuo labiau senukas suposi į paltą.
Galiausiai vėjas nurimo ir nustojo pūtęs. Tada iš už debesies išlindo saulutė ir švelniai nusišypsojo žmogui. Šis taip pat šyptelėjo. Saulutė nepagailėjo savo spindulių. Netrukus žmogelis nusiėmė kepurę… nusivilko paltą. Saulė ir sako vėjui:
– Švelnumas ir draugiškumas buvo ir bus stipresni už pyktį ir jėgą!
Pakelkime taures už gerumą, draugiškumą ir linksmą nuotaiką!

Draugus nelaimėje pažinsi

Tėvas turėjo vienturtį išlepintą sūnų, kuris tik linksminosi, valgė ir miegojo. Jis visiems gyrėsi, jog turįs begalę draugų. Kartą lepūnėlis sutiko puikią merginą, kurios ilgai ieškojo. Be jos, jam rodės, ir gyvenimas – ne gyvenimas. Vienturtis tėvo sūnelis pasipiršo merginai. Buvo sutartos vestuvės.
– Klausyk, sūneli, – pamokė tėvas, – tu turi daug rūpesčių. Tu juk turi, kaip sakei, labai daug draugų… Duok man jų adresus, aš juos pakviesiu į vestuves. Sūnus sutiko.
Atėjo vestuvių diena. Vestuvėse dalyvavo daugybė giminaičių. Bet jose nepasirodė nė vieno jaunikaičio draugo. Nieko nesuprasdamas jis kreipėsi į tėvą. Šis atsakė:
– Aš pakviečiau visus tavo draugužius. Tačiau paprašiau tau pagelbėti sunkią tavo valandą. Kaip matai, padėti jie tau nepanoro.
Pakelkime taures už tikruosius draugus, kurie visada ateina į pagalbą ir kurie niekada mūsų nepaliks nelaimėje.

Už draugus

Gražų amželį nugyveno žmogus. Kartą jį aplankė giltinė ir pasakė:
– Gana! Renkis ir eik su manimi.
Žmogus su ašaromis meldžia giltinę, kad ji dar jo neliestų ir paliktų ramybėje. Tačiau giltinė pareiškė, kad toks esąs Dievo įsakymas. Tada senukas pakėlė rankas į dangų ir ėmė maldauti:
– O galingasis Viešpatie, leisk man dar šiek tiek pagyventi!
– O kiek dar norėtum? – pasigirdo Dievo balsas.
– Tiek metų, kiek ant šito medžio lapų.
– Tai labai daug.
– Tada bent tiek dienelių, kiek obuolių ant šitos obels! – derasi senukas.
– Ir jų labai daug! – atsiduso Visagalis. – Gerai, aš tau leisiu dar pagyventi tiek savaičių, kiek tu turi draugų!
– Neturiu draugų, – liūdnai atsakė senukas ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime tostą už draugus! Kad jų būtų daugiau negu ant medžio lapų.

Operatyvumas

Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Helo! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.

Receptas nuo nuodėmės

Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdumo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.

Laimingi nelaimingieji

Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.
– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.
– Spėk! – siūlo pirmasis.
– Paukščiuką.
– Ne.
– Gėlytę.
– Irgi ne.
– Dabar žinau. Tu laikai arklį.
Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:
– O dabar spėk, kokio jis plauko…
Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:
– Greičiau išskleisk lietsargį.
– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.
– Bet jis visas kaip rėtis.
– Tai kam tu jį pasiėmei?
– Aš maniau, kad nelis.
Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Narkomanai

Susitinka du narkomanai. Vienas šypsodamasis ir sako:
– Vakar aš susapnavau, kad man padovanojo „Mersedesą“. Ir aš ėmiau važinėti ten ir atgal, ten ir atgal. Visi mane tik sveikina, tik pavydo žvilgsniais telydi…
– Tai niekis! Mano sapnas nuostabesnis: guliu aš ant sofos. Staiga pas mane į svečius ateina Sofi Loren. Aš su ja maloniai leidžiu laiką. Išsikvėpiau… Visai jėgų nebeturiu. Tik ji išėjo, įsivaizduoji, pas mane ateina Madona. Bet aš – visiškas bejėgis.
– O kodėl tu manęs nepakvietei? Aš būčiau neapsikiaulinęs.
– Aš pasižiūrėjau per langą, o tu su „Mersedesu“ duodiesi… Ne moterys tau tada galvoje buvo.
Siūlau tostą už tuos, kurie gražias svajones bent sapnuose pamato.

Ištįsę veidai

Tai atsitiko Vidurinėje Azijoje. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
– Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimąjį.
– Brangioji, man…
– Nepertrauk! Štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
– Tu turėjai dar ir kitą?
– Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilinės metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
– Ko tu taip? – įsižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ką?
– O ne… Aš tiesiog įsivaizduoju, kaip ištįs jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.