Beprasmis ginčas

Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.
– Aš priverstas jus nubausti, – pareiškė jis.
– Bet juk aš važiavau tik šešiasdešimties kilometrų greičiu! – teisinasi sulaikytasis.
– Pone, jūs švilpėte devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!
– Prisiekiu visais šventaisias: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?
Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:
– Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!
Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištų į besiginčijančių vyrų reikalus.

Mandagūs vairuotojai

Paryžiuje pro šalį važiuodamas lengvasis automobilis apteškia korsikietį purvu. Šis ilgai ir garsiai keikia paryžietį.
– Štai pas mus, Korsikoje, panašiu atveju vairuotojas išlipa iš mašinos, atsiprašinėja, prašo su juo važiuoti į namus, rūpestingai išvalo drabužius, vaišina šampanu, apnakvindina, rytą vaišina pusryčiais ir duoda dar pinigų kelionei.
– Negali būti! – sušunka šalia stovįs paryžietis.
– Gali! Prisiekiu visais šventaisiais!
– Tai atsitiko su jumis?
– Ne… Su mano žmona.
Pakelkime taures už mandagius vairuotojus.

Eismo taisyklės

Kartą garsus mokslininkas fizikas važiavo savo automobiliu ir, nepastebėjęs raudono šviesoforo signalo, pralėkė sankryžą. Pasigirdo švilpukas.
– Prašau sumokėti baudą! – prisistatė policininkas.
– Už ką? – apsimetė neišmanėliu fizikas.
– Jūs važiavote degant raudonam šviesoforo signalui. Pažeidėte eismo taisykles.
– Jokių taisyklių aš nepažeidžiau, – prieštaravo mašinos savininkas. – Tai galiu įrodyti moksliškai… Jūs turbūt žinote, kad šviesa sukelia bangas… Bangų ilgis priklauso nuo judėjimo. Judant, kitaip sakant, artėjant į bangų sukėlėją, tos bangos mažėja. Kadangi šviesos signalai priklauso nuo bangų ilgio, tai jūs iš savo pusės – iš posto matėte ilgesnes bangas – raudonos šviesos, o aš – trumpesnes – žaliąsias.
– O kokiu greičiu šis reiškinys vyksta? – susidomėjo policininkas.
Fizikas suminėjo labai didelį skaičių.
– Gerai, – pagyvėjo policininkas, tuomet mokėkite baudą už per didelį greitį!
Tad pakelkime taures už liaudies išmintį, kuri sako: „Kieno galia, to ir valia, kieno valia, to ir teisybė!“

Prietaringumas

Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
– Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
– Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, – atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
– Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
– O kiek reikia? – naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl“, ji paaiškino:
– Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusidurtume su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo.

Žavingos akys

Malonus, gerai išauklėtas inspektorius kreipiasi į gražią merginą, kurią moko vairuoti automobilį.
– Ar jums kas nors sakė, kad jūsų akys didelės, tamsios kaip migdolai ir nuostabiai žavingos?
– Be abejo, daug kas sakė! – nusišypsojo mergina.
– Tai kodėl, po šimts velnių, jūs tomis didelėmis, tamsiomis kaip migdolai ir nuostabiomis akimis nežiūrite į kelio ženklus?!
Pakelkime taures už nuostabiai žavias akis!

Netikėta mirtis

Staiga mirė didžiulės firmos vienas iš savininkų. Rytą jis atėjo į darbą, o dabar štai jau karste. Tardytojas apklausinėja vienintelę liudininkę – sekretorę, tą ankstų rytą mačiusią savo viršininką.
– Prašom papasakoti viską, ką žinote, – pasakė Temidės tarnas, pasiruošęs užrašyti kiekvieną svarbią detalę.
– Pone tardytojau, – atsiduso jauna, dailutė panelė aukštai permesdama kojytę ant kitos kojytės. – Jis atvažiavo, įėjo į kabinetą, paskui paskambino, kad užeičiau. Ant stalo prieš mane padeda penkiasdešimt litų ir apkabina mane. Aš tyliu. Jis padeda ant stalo šimtinę ir pabučiuoja. Aš tyliu. Jis išsitraukia šimtą dolerių ir paglosto mano krūtinę. Aš tyliu. Mano viršininkas meta kitą šimtinę ir jo ranka nuslenka žemyn. Aš tyliu. Nebežinau, ką daryti, ką atsakyti. O jis karštai alsuoja, nebežino, kiek toliau ant stalo bedėti ir pradeda mekenti: „Na, na, supranti, supranti… Kiek imtum, jeigu, jeigu ką daugiau…“ Aš užuominas supratau, todėl teisybę ir pasakiau: „Kaip ir iš visų – penkiasdešimt litų“.
Po šių mano žodžių jis ir nuvirto.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų nepražudytų baisūs netikėtumai. Katalikiškąjį maldavimą: „Nuo karo, bado ir staigios netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie!“ Reikėtų papildyti dar ir tokiu: … „ir nuo pražūtingų netikėtumų saugok mus, Viešpatie!“

Įžeidimas

Kaltinamieji teisme neretai išgirsta ir įžeidimų, ne tik kaltinimų. Tačiau pasitaiko, kad ir kaltinamieji atkerta teisėjui, kad nors imk ir naują bylą kelk už garbės įžeidimą.
Štai keletas istorijų, kurios labai panašios į anekdotus.
Teisėjas graudena:
– Kaltinamasis, jūs toks inteligentiškas žmogus, toks…
– Gaila, pone teisėjau, kad aš negaliu atsakyti jums tuo pačiu komplimentu. Juk aš prisiekiau sakyti tik teisybę.
Teisėjas kaltinamajam sviedžia:
– Tamstos veide aš matau niekšą!
Kaltinamasis atšauna:
– Tikrai? O aš lig šiol nežinojau, kad mano veidas – veidrodis.
– Ar buvote teistas? – paklausė teisėjas.
– Vieną kartą… Tai įvyko dėl mano advokato silpnos kvalifikacijos, o ne dėl mano kaltės.
– Pasitaiko… Užjaučiu jus.
– Nėra už ką, pone teisėjau. Anuomet mano advokatu buvote jūs.
Pakelkime taures už drąsius teisinamuosius.

Brangiai kainavo

Vienas bankininkas buvo apkaltintas sukčiavimu stambiu mastu.
– Blogi reikalai, – pasakė jam advokatas, – gresia mažų mažiausiai penketas metelių.
– Daryk viską, kad gaučiau metus, – prašo bankininkas, – pinigų nepagailėsiu.
Advokatas spaudžia visais pedalais, ir bankininkas nuteisiamas vieneriems metams laisvės atėmimo.
Išėjęs iš kalėjimo bankininkas surengė didžiulę puotą tiems, kurie stengėsi jam padėti nelaimėje. Svaiginamieji aukščiausios markės gėrimai liejosi upeliais. Svečiai linksminasi. Advokatas prieina prie bankininko ir sako:
– Jūs neįsivaizduojate, kiek man teko padėti pastangų, kad jus nuteistų vieneriems metams…
– Dėkui, brangusis, dėkui, – susijaudinęs niurna bankininkas.
– … Buvo taip sunku, taip sunku… Tie idiotai teisėjai norėjo jus visai išteisinti!
Pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų turėti reikalų su advokatais.

Čigonas teisinasi

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Ar prisipažįstate pavogęs arklį?
Čigonas:
– Pone teisėjau, kur jau ten… Aš juk ne vagis, kad vogčiau.
– Papasakokite, kaip buvo.
Einu pamiške, – lėtai dėsto čigonas. – matau, prie takelio guli virvagalis. Paimu tą virvagalį ir nešuosi. Žiūriu, atbėga žmonės ir rėkdami šaukia: „Vagis, vagis! Laikykite vagį!“ Apsidairau, kur gi tas vagis… Ir noriu žmonėms padėti sulaikyti vagį. O jie pripuola prie manęs: „Atiduok, sako, arklį!“ – „Kokį arklį?“ – nustebau. Pakeliu virvę… Ogi iš tikrųjų kitame gale arklys. Negi čia vagystė, pone teisėjau, kad virvagalį radau pamiškėje? O kad kitame virvės gale buvo arklys – aš nepastebėjau…
Tad pakelkime taures už mūsų čigonus – bankininkus, kurie iššvaistė milijonus ir nepastebėjo, kad tai ne jų pinigai, o svetimi.

Žiaurus kerštas

Už gatvės eismo taisyklių pažeidimą jauna mokytoja pateko į teismą.
– Taip… – rūsčiai suraukęs antakius pasakė teisėjas, – vadinasi, jūs esate mokytoja… Neišpasakytai puiku! Gerbiamoji, jūsų dalyvavimas čionai leidžia man įgyvendinti vienintelę mano gyvenimo svajonę. Daugelį metų aš ieškojau progos atkeršyti mokytojams. Ir šit pagaliau toji proga pasitaikė. Ar jūs galite įsivaizduoti mano džiaugsmą!
Ir staiga po pauzelės griaudėjančiu balsu teisėjas suriko:
– O dabar sėskite prie stalo ir čia pat parašykite penkis šimtus kartų „Aš pažeidžiau gatvės eismo taisykles!“
Pakelkime taures už tai, kad mūsų svajonės, kad ir po daugelio metų, pagaliau išsipildytų, bet nebūtinai tauraus keršto sumetimais.

6 puslapis iš 41« Pirmas...234567891011...Paskutinis »