Iliuzionistai

Vyksta tarptautinis iliuzionistų konkursas. Indas rodo delną:
– Nieko nėra. Fu (pučia į delną). Kiaušinis… Fu! – Višta. Fu! – Nieko nėra.
Išeina amerikietis. Jis rodo tuščią delną. Papučia ir delne pasirodo geležies gabalas. Papučia – ratas, papučia – automobilis, papučia – nieko nėra.
Išeina sovietinis iliuzionistas. Rodo tuščią delną ir sako:
– Nieko nėra. Fu! – Rajono partijos sekretorius. Fu! (papučia) – Miesto partijos sekretorius. Fu! (papučia) – CK sekretorius! Pif-paf! – Nieko nėra!
Išeina lietuvis ne iliuzionistas. Pūsteli ir dingsta visi sovietiniai iliuzionistai.
Pakelkime taures už tuos, kurie Lietuvoje sugebėjo laiku pūstelėti!

Socializmas. Kas tai?

Kartą sūnelis paklausė tėvo, kas yra socializmas.
– Tai va, sūnau, – pradėjo aiškinti tėvas, – kažkada gyveno didelis žmogus. Nors, tiesą sakant, jis nebuvo didelis, o nedidutis… Tai – Leninas. Bet jis nebuvo Leninas, o tikrovėje – Vladimiras Uljanovas. Ir turėjo jis draugą, kuris vadinosi Stalinu. Nors tiesą pasakius, jis iš tiesų vadinosi Džiugašviliu ir nebuvo joks Lenino draugas, o šiaip sau draugas. Jiedu abudu padarė revoliuciją, kuri vadinosi Didžiąja Spalio revoliucija, bet ji nebuvo nei didelė, nei spalio, nes ji įvyko lapkričio mėnesį…
– Palauk, palauk, tėti, – nutraukė tėvo aiškinimą sūnus. – Tai, ką tu kalbi, yra taip supainiota, kad aš nieko nesuprantu.
– Matau, vaikuti, kad tu jau po truputį pradedi suprasti, kas tai yra sovietinis socializmas.
Pakelkime taures, kad niekam niekada nereikėtų gyventi santvarkoje, kur visiems niekas neaišku, nors aiškinama, kad tai labai aišku.

Valdžia ir religija

Senovės išminčiai sakė: „Cujus regio, ejus religio“ („Kieno valdžia, to ir religija“). Tai pasitvirtino sovietams užgrobus valdžią Lietuvoje. Žmonės verčiami garbinti Marksą, Engelsą, Leniną ir Staliną. Pasišaipymui lietuviai sukuria katalikiškų maldų pavyzdžiu naujus tekstus.
Žegnojimasis. Vardan tėvo Lenino ir sūnaus Stalino ir prakeikto kapitalizmo. Mums visiems bus amen.
Tėve mūsų. Tėve žydų, Staline, kursai tupi Kremliuje, teesie prakeiktas tavo vardas, teprasmenga tavo karalystė, tenebūnie tavo valia nei Maskvoje, nei Lietuvoje. Kasdienės mūsų duonos paskutinio kąsnio neatimk mums šiandien ir išleisk iš kalėjimų mūsų nekaltus žmones, kaip išleidai visus kraugerius, komunistus ir kitus valkatas. Ir nevesk mūs į pražūtį, bet gelbėk mus nuo kasdien artėjančio bado šmėklos.
Sveika Marija. Sveika, Rusija, nelaimių pilnoji, Stalinas su tavimi. Tu prakeikta Europoje ir prakeiktas tavo nekultūringas vaisius Stalinas. Šventoji Lietuva, mūsų motina, gelbėk mus nuo azijatų. Būsime dėkingi dabar ir mūsų mirties valandoje.
Tikiu. Tikiu kvailą Leniną, nieko negalintį, žiauraus bolševizmo įkūrėją ir velnio sūnų Staliną, kuris prasidėjo iš Gruzijos išviečių kvapo, kentėjo dėl savo kvailumo prie caro Nikolajaus, buvo įmestas į kalėjimą, vos nenumirė ir vos nepalaidotas. Kai išėjo iš kalėjimo, atsivėrė tikras pragaras. Lapkričio septintąją atsikėlė lyg iš numirusiųjų, įžengė į Kremlių. Iš tenai atėjo nekaltų lietuvių teisti. Tikiu atgimstančią Lietuvą, su kultūringais kraštais bendradarbiavimą, raudonųjų banditų išvijimą, bolševizmo žlugimą ir laimingą visuotinį gyvenimą.
Tad pakelkime taures, kad nebereikėtų garbinti naujų dievų ir naujaip melstis.

Laisvė

Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:
– Laisvė – tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.
Tad pakelkime taures už laisvę!

Prašymas prajuokinti

Pasišaukė karalius juokdarį… Ir tarė:
– Karalienė miršta, valstybės iždas tuščias, liaudis maištauja… Prajuokink mane!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie sugeba mus prajuokinti ir tada, kai Lietuvoje siaučia mafija, reketas klesti legaliai ir nelegaliai, valdininkai plėšikauja net neužsidėję kaukių, teisybė sutrypta su purvais, apiplėšinėjami net ligoniai, vaikučiai, seneliai pensininkai. Vagys, plėšikai užsitarnavę pagarbą ir jų portretai spausdinami dienraščiuose. Kai žmogus nužudomas dėl kelių litų ar net centų. Kai varguomenę ėda utėlės, kankina niežai. Kai motinos žudo savo kūdikius, vaikai – savo tėvus, broliai – brolius. Kai nieko nebeliko šventa, nes apiplėšinėjami netgi mirusieji – atkasinėjami jų kapai ir ieškoma auksinių dantų, išvartomi paminklai, kai vagiami telefonų laidai, kabeliai. Kai šventoji Marijos žemė virto vagių, žmogžudžių, banditų, muitininkų ir fariziejų žeme… Kai Lietuvą gali apšvarinti tik didysis gaisras, atominis sprogimas!
Taigi, bičiuliai, pakelkime taures už tuos, kurie, esant tokiai situacijai, dar gali mus prajuokinti!

Pudingas ir monarchija

Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.

Santvarka

Valstybės sutvarkymo sistemų, arba režimų, yra įvairių.
Fašizmas. Jeigu turi karvę ir ji duoda pieno, tai valdžia leidžia ją laikyti, tačiau pieną atima. Jeigu karvė pieno neduoda, tai ją papjauna, o tave uždaro į kalėjimą, kad valstybei nepristatai pieno.
Nacizmas. Tu gali laikyti karvę, bet draudžiama ją melžti.
Komunizmas. Karvė stimpa badu… Tada ją gali melžti – valdžia tai nedraudžia daryti. Karvei nustipus, valdžia tave kiša į kalėjimą, nes negalima privatininkams laikyti karvių.
Demokratija. Karvę gali laikyti ir pieną pardavinėti kam tik nori. Tačiau, jeigu pats gersi pieną, karvė pradės streikuoti.
Kapitalizmas. Karvė tikrai tavo. Gali ją melžti, kiek tik nori. Gali pieną pardavinėti. Jeigu būsi gudrus, tai už parduotą pieną nusipirksi bulių.
Liberalizmas. Valdžia tau leidžia laikyti karvę. Bet už ją privalai valdžiai mokėti didelius mokesčius. Už tuos mokesčius valdžia iš tavęs perka pieną. Tą pieną siunčia į kitus kraštus, tvirtai tikėdami, kad ten patys žmonės jo negers, bet jį perduos kaliniams, sėdintiems už tai, kad jie turėjo karves.
Tad pakelkime taures už valstybės santvarką. Už kokią? Už kokią norite, už tokią ir pakelkite – mūsų šalyje demokratija.

Galiūno dukterys

Seniai, labai seniai buvo didžiulė valstybė, kuri Vakaruose ir Rytuose siekė jūras. Joje žmonės gyveno meilėje bei santarvėje ir nežinojo, kas yra skurdas. Tą šalį išmintingai valdė karalius Galiūnas. Paseno valdovas, pavargo ir ėmė galvoti, kad ateis diena, kai reikės iškeliauti į Dausų šalį. Susišaukė jis šešias dukteris ir pasakė:
– Išauginau jus, gražuolės, išauklėjau, išmokiau, kaip sugebėjau. Metas pakeisti mane. Ar sutinkate valdyti šalį?
Karalaitės: Meilė ir Laisvė, Šviesa ir Teisybė, Išmintis ir Mirtis sutiko pakeisti tėvą. Valdovo dukros iš visų galių ėmė darbuotis. Tačiau netrukus šalyje prasidėjo suirutė, nesantarvė. Žmonės aimanavo, verkė ir šaukėsi Dievo bei Galiūno tvirtos rankos. Valdovas Galiūnas nežinojo, kad karalaitės Meilė ir Mirtis – neregės, Laisvė ir Šviesa – nepavaldžios kūnui, Teisybė – nebylė, o Išmintis – kurčia.
Pakelkime taures už vargšę mūsų šalį, kurią valdo valdovo dukterys, pasivadinusios partijomis: vienos neregės, kitos kurčios, nebylės arba neturinčios jokios valdžios.

Valdžia

Dažnai girdime žodį valdžia. Ką tai reiškia? Vieni sako, kad valdžia – nelyginant smėlio laikrodis, po tam tikro laiko reikia versti. Kitų nuomone, valdžia – tai dviratis: vairas – aukštai, grandinė – žemai. Treti teigia, kad valdžia kaip arfa: kai didžiosios stygos pertemptos, mažosios nutrūksta. Kai kas valdžią prilygina futbolo aikštei, kurioje kiekvienas stengiasi užimti patogiausią padėtį. Cinikai valdžią prilygina vandens baseinui, kuriame didžiausi gabalai stengiasi iškilti į paviršių.
Už valdžią, kad ir kokia ji būtų!

Vaistai nuo nemigos

Kartą pagyvenęs vyriškis atėjo pas gydytoją. Pacientas atrodė labai išvargęs, kažko prislėgtas.
– Pone gydytojau, – pasakė jis liūdnu balsu, – aš nežinau, kas man darosi. Pastaruoju metu naktį niekaip negaliu užmigti.
Gydytojas apžiūrėjo vyriškį ir prirašė švelniai veikiančių raminamųjų vaistų.
– Tai turėtų padėti! – pasakė gydytojas.
Po poros savaičių vyriškis vėl pasirodė gydytojo kabinete.
Vaistai beveik nepadėjo. Gydytojas patarė vakarais pasivaikščioti, ritmiškai giliai kvėpuoti, atlikinėti lengvus gimnastikos pratimus.
– Šiaip jau jūsų sveikata gera! – nuramino gydytojas liūdnomis akimis žiūrintį vyriškį.
Po keleto dienų vyras vėl atvyko pas gydytoją. Šį kartą jis gavo receptą stipriai veikiančių migdomųjų. Gydytojas prieš tai jį įspėjo apie galimą pavojų, kuris tyko, jeigu vaistai vartojami didelėmis dozėmis ir ilgai.
Tačiau po kurio laiko vyras vėl pasibeldė į gydytojo duris.
– Dabar tegali padėti tik viena vienintelė priemonė, – pasakė gydytojas. – Tiesa, ji nėra pigi, tačiau ilgalaikė. Šią priemonę aš pats išbandžiau. Padarykite ir jūs taip. Ji tiesiog stebuklus daro!
Vyriškis daugiau gydytojo kabinete nebesirodė.
Tad pakelkime taures už tą nuostabią priemonę nuo nemigos, kuri vadinasi televizoriumi.

4 puslapis iš 4112345678910...Paskutinis »