Tostas už tostą

Trys gruzinai linksminosi restorane.
– Siūlau tostą, – pasakė vienas, – už mūsų draugą Givį. Jis gali išgerti kibirą vyno ir atkeršyti už brolį.
– Antrasis tostas – už Gogį. Jis gali išgerti du kibirus vyno ir atkeršyti už brolį.
Po kurio laiko trečias gruzinas pasiūlo tostą už Vladimirą Iljičių Leniną. Sunerimę bičiuliai pašoka iš vietų.
– Kodėl mes turime gerti už Leniną?
Pasiūlęs tostą gruzinas paaiškino:
– Aš nežinau, ar daug gėrė Leninas… Bet kaip jis klasiškai Rusijai atkeršijo už nužudytą savo brolį?!
Tad siūlau tostą už gražų tostą.

Mūzos pabučiavimas

Kai gimsta žmogus, jį bučiuoja mūza. Jei naujagimį mūza pabučiuoja į kaktą, žmogus tampa mokslininku, valstybės veikėju – didelio proto žmogumi. Jei mūza pabučiuoja kūdikio ausį, užaugęs jis bus kompozitorius. Jei mūza vaikiuką pabučiuoja į akį, – žmogus bus dailininku. Nagingas darbininkas, puikus amatininkas išauga mūzai pabučiavus kūdikėlio ranką. Jei mūza pabučiavo kūdikio lūpeles, – žmogus tampa oratoriumi, visuomenės veikėju, profesoriumi. Mūzai pabučiavus krūtinę, tampama poetu, rašytoju. O jei mūza pabučiavo kūdikio koją, toks žmogus užaugęs tampa puikiu sportininku.
Tai pakelkime taures už mūsų mylimą viršininką (čia pasakoma pavardė ar vardas), kurį mūza pabučiavo visiškai ne į tą vietą.

Turguje

Perkantys medų žmonės pageidavo, kad šis būtų be vaško kruopelyčių – pasemtas iš apačios.
– O man prigraibstykite paviršėlių, – paprašė suvalkietis. – Labiau su vašku. Juk vaškas už medų brangesnis, o parduodate už tą pačią kainą.
Tad pakelkime taures, kad sveikas protas visada įveiktų mūsų godumą.

Sutartas ženklas

Suvalkietis įsimylėjo šaunią merginą. Vieną dieną ji ir sako:
– Šiandien vakare tėvai žada eiti į svečius. Mudu galėsime pabūti vienui vieni. Kai jie išeis, aš mesiu monetą į lango stiklą, tu išgirsi skambtelėjimą ir ateisi pas mane.
Sutartu laiku mergina meta monetą į lango stiklą. Praslenka ištisa valanda, bernužėlis nesirodo. Sunerimusi ji atidaro langą ir pašaukia vaikiną vardu.
– Aš čia, mieloji! – atsiliepia balsas iš apačios.
– Negi negirdėjai, kaip nukrito moneta?
– Aišku, girdėjau.
– Tai kas atsitiko?
– Štai visa valanda aš ieškau tos monetos ir negaliu surasti.
Tad pakelkime taures už čia esančius suvalkiečius! Teneįsižeidžia jie: juk taupumas ne nuodėmė ir ne nusikaltimas, ar ne tiesa?

Lietuvių būdas

Pragaro valdovas Belzebubas pasiuntė į žemę velnią, jog jis parneštų tris naujus kadrus. Pragaro pasiuntinys nučiupo žemaitį, suvalkietį ir dzūkelį. Juos sukišo į maišą ir tempia į pragarą. Betempdamas sušilo ir visai nusivarė nuo kojų. Belzebubo tarnas atsigulė miške prie kelmo atsipūsti. Ėmė ir užmigo.
Dzūkelis, pasinaudojęs proga, išsikrapštė iš maišo ir pabėgo. Išsirangė iš maišo ir suvalkietis. Žengtelėjo keletą žingsnių ir atsisėdo ant kelmo. Žemaitis tupi sau maiše ir nebando bėgti.
Velnias nubudo, čiups maišą, o jis atrištas. Tik žemaitis jame. Velnias jo klausia:
– O kur aniedu?
– Pabėgo.
– O kodėl tu nebėgai?
– Kas mane įkišo į maišą, tas tegul ir ištraukia! – piktai atkirto Žemaitijos sūnus.
Velnias atsiduso ir apsidairė. Žiūri, suvalkietis besėdįs.
– Ko tu čia lauki? – klausia pragaro gyventojas.
– Laukiu, kada žemaitis išlįs.
– Tada bėgsite abudu?
– Ne jis man reikalingas, o maišas, – atsakė tasai.
Pakelkime taures už sumanius Lietuvos sūnus.

Moters laimė

– Atleiskite! – paklausė korespondentas praeinančios anglės. – Norėčiau sužinoti, ar jūs esate laiminga, ar nelaiminga?
– Ak, kokia aš nelaiminga, – suvaitojo paklaustoji. – Nusipirkau liuksusinį automobilį. Maniau, kad aš viena tokį turėsiu. Žiūriu – daug kas tokiais važinėja.
– O jūs ar laiminga, ar nelaiminga? – buvo paklausta prancūzė.
– Aš jaučiuosi nelaimingiausia moterimi. Nusipirkau brangiausius kailinius. Maniau, kad aš viena tokius turėsiu. Žiūriu – daugelis moterų tokius pačius nešioja…
Eina rusė. Ji vos tempia sunkų krepšį… Visa suprakaitavusi, labai pavargusi… Pirmam sutiktam ji giriasi:
– Ak, kokia aš laiminga. Įsivaizduojate, gavau kruopų ir miltų nusipirkti. Nuostabiausia – be jokių talonų ir netgi be eilės.
Tad pakelkime taures už laimingas moteris!

Beprotis su sveika galva

Sovietmečio laikais dengta grotuota mašina veža bepročius į ligoninę. Staiga užspringsta variklis, ir automobilis sustoja. Vairuotojas bando taisyti, tačiau sovietinė mašina tik čiaudo, pukši, leidžia dūmų kamuolius, o iš vietos neįstengia pajudėti.
– Leiskite man! – sako vienas beprotis. – Aš pažiūrėsiu.
Jis greitai suranda gedimą ir sutaiso mašiną. Vairuotojas ir palydovai stebisi:
– Tu juk visiškai normalus žmogus. Ir protingas… Kaip gi tu pakliuvai į beprotnamį?
– Norėjau pabėgti į užsienį! – prisipažino tasai.
– Na ir kas? Daugelis bando bėgti, bet už tokius dalykus į kalėjimą, o ne į beprotnamį kiša.
– Bet aš norėjau pabėgti į Mongoliją.
Tad pakelkime taures už tai, kad mes gyvename užsienyje ir į jį mums bėgti nereikia.

Tikra moteris

Sovietiniais metais viename name gyveno žmonių ir gyvulių gydytojai. Kartą pas veterinarijos gydytoją užeina moteris ir ima prašyti priimama.
– Gydytojas gyvena vienu aukštu aukščiau! – pasakė jis. – Aš esu gyvulių specialistas.
– Aš kaip tik ir noriu sužinoti, prie kokių gyvulių jūs priskiriate moterį. Aš atsikeliu anksčiausiai ir namuose sukuosi kaip žebenkštis. Paskui lekiu į darbą iškišusi liežuvį kaip šuva. Fabrike dirbu kaip arklys. Prieš tiesioginius viršininkus atrodau kaip lapė. Iš darbo skubu į parduotuvę ir lendu be eilės kaip kiaulė. Parėjusi namo tuojau skubu virti pietus… Iš darbo pareina vyras ir sako: „Tai ką tu, karve, dar pietų neparuošei?“ Aš tyliu kaip avis. Ateina naktis… Vyras ir sako: „Katyte, eime gulti“. Tai kas aš per gyvulys pagaliau?
Tad pakelkime taures už veterinarijos gydytojo išvadą. Jis pasakė: „Jūs esate tikra moteris!“

Stalino vaikai

Pokario metais darželius lankantys vaikučiai buvo vadinami Stalino vaikais. Auklėtojos nuolat jiems primindavo, kad tėvelis Stalinas ir partija labai myli vaikučius. Daug pasakojama apie Leniną.
– Vaikučiai! – sako auklėtoja. – Aš jums papasakosiu apsakymėlį, o jūs spėkite, apie ką jame kalbama. Klausykite. Tai buvo vėlų rudenį. Lijo. Šalta. Nuo lietaus jis susigūžė miške po tankiu krūmu ir laukia. Laukia ilgai, kantriai. Lyja ir lyja. Nuo lietaus nebėra kur pasislėpti. Jis pradėjo drebėti. Ausytes pastatęs klauso, ar neišgirs pavojaus. Net ir šią lietingą rudens dieną priešai nesnaudžia. Jis pakraipė galvą, pajuto pavojų ir davė valią kojoms. Ir jis netapo priešo auka.
Vaikučiai, kas jis?
– Le-ni-nas! – skandavo mažieji.
– Ne, ne, vaikučiai, – tildo auklėtoja. – Tai kiškutis.
Pakelkime taures, kad didžiausi Lietuvos priešai virstų kiškiais.

Liūdnoji princesė

Už jūrių marių, už vandenynų gyveno princesė. Ji buvo labai graži. Tačiau jos veidą niaukė liūdesys, ir ji niekada nesišypsojo. Jos tėvas, senasis karalius, pažadėjo gausiai apdovanoti tą, kuris pralinksmins jo dukterį.
Iš visų pasaulio kraštų susirinko garsiausi juokdariai, estrados meistrai, klounai, konferansjė… Jie rodė savo meistriškumą, sugebėjimus… Princesė nenusišypsojo. Jai demonstravo juokingiausius filmus. Princesės veide nepasirodė netgi šypsnio spindulėlis. Žymiausi pasaulio komediantai vaidino linksmiausias komedijas. Princesė tik gailiai dūsavo. Jai pasakojo juokingiausius anekdotus. Princesė tik gailiai ir netgi su užuojauta žiūrėjo į pasakotojus. Staiga kažkas, tarsi tarp kitko, pasakė, jog komunistinė Rusija kovoja už taiką bei pasaulio ramybę ir kuria rojų žemėje.
Princesė prapliupo juoku. Ji juokėsi iki ašarų.
Pakelkime taures už gražias pasakas, kurios sugeba prajuokinti liūdnąsias princeses, už tas pasakas, kurios jau padėtos į istorijos archyvą ir nieko nebejuokins.