Tinginių pantis

Pažinojau vieną tinginį. Šis tinginių pantis kiekvieną rytą darydavo mankštą, prausdavosi po šaltu dušu, kad nereikėtų vaikščioti į vaistinę. Nuo ryto lig vakaro triūsė savo darže, kad tik nereikėtų žiemą vaikščioti į turgų ar daržovių parduotuves. Jis tingėjo nueiti į statybos kontorą ir sodo namelį pasistatė pats. Kur tu rasi kitą tokį tinginių pantį?
Tad nesmerkime tokių tinginių, o verčiau už juos pakelkime taures!

Pavojai ir džiaugsmas

Vienas Rytų valdovas išsiruošė į kelionę laivu. Pasiėmė ir jauną tarną. Kai tik laivas nutolo nuo kranto, vaikinas labai išsigando. Jo nedžiugino nei gražuolis laivas, nei puikus saulėtas oras, nei mėlyna rami jūra. Įsispraudęs į kampą jis verkė, dejavo taip garsiai, jog išvedė iš kantrybės visus kartu plaukiančiuosius. Neteko kantrybės ir valdovas. Jis išrikiavo laivo įgulą ir paklausė, kas galėtų jaunuolį nuraminti.
Atsiliepė laivo gydytojas. Jis liepė išmesti jaunuolį į jūrą. Kai jis, atsidūręs už laivo borto, pajuto, kokia gili jūra, koks pavojus jam gresia, ėmė šauktis pagalbos. Ištrauktas iš vandens vaikinas netvėrė džiaugsmu:
– Kaip čia gera, o buvo taip baisu!
Valdovas pasikvietė gydytoją ir paklausė:
– Iš kur žinojai, kad tai puiki priemonė atsikratyti baimės?
– Žinojau, kad vaikinas kilęs iš kalnų, vadinasi, niekada nematęs jūros ir nežino, kokia ji gili, todėl ir nesupranta, kad laivas – vienintelė saugi vieta jūroje, – atsakė gydytojas.
Tad pakelkime taures, kad visi pavojai virstų mūsų džiaugsmu!

Apgautas neapgaunamasis

Gyveno kartą žmogus, kuris svajojo turėti sąžinę… Tačiau už jokius pinigus niekur negalėjo jos nusipirkti. Nes nė vienas jo draugas sąžinės neturėjo. Neturėjo jos nė vienas jo pažįstamas.
Kartais šiam žmogui per „blatą“ atnešdavo kažką panašaus į sąžinę. Jis džiūgaudavo kaip vaikas… Bet vėliau paaiškėdavo, kad jį apgavo. Nuo to laiko šis žmogaus nutarė gyventi taip, kad jo niekas neapgautų.
Nenorėdamas pasiduoti apgaulei, šis žmogus nutarė niekuo nebetikėti. Jis netikėjo moterimis, kai jos prisipažindavo mylinčios. Todėl jo niekas nemylėjo.
Jis netikėjo vyrais, kurie jam tiesė draugystės ranką. Todėl su juo niekas nedraugavo.
Netgi savo akimis jis netikėjo net tada, kai jos matydavo ką nors gera. Todėl jis niekada nematė nieko gero.
Savo ausimis jis irgi netikėjo net tada, kai jos girdėdavo gerus žodžius, kalbas apie grožį, kilnumą, gailestingumą, pasiaukojimą. Todėl visa tai jam buvo tik tušti žodžiai.
Jis netikėjo net savo likimu, kai tas panoro jam padovanoti laimę. Todėl jis niekada nebuvo laimingas.
Užtat jo niekas neapgavo. Galiausiai jis numirė apgautas. Pasirodo, jis apgavo pats save.
Pakelkime taures neapgaudinėdami nei savęs, nei kitų!

Priežastis ir pasekmė

Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.
Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!
Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes, kurios savo ruožtu gimdo pasaulio garsenybes.

Pasikalbėjo

Pirmokėlis, skaitydamas knygelę, rado žodį „meteoras“.
– Tėveli, čia parašyta, kad meteorai krinta iš dangaus. Kas tai?
– Meteoras… Meteoras… Tai yra meteoras.
– O ką reiškia žodis „meteoras“?
– Vadinasi taip… „Meteoras“ yra graikiškas žodis. Ar mokykloje jus moko graikų kalbos?
– Ne, nemoko.
– Tai tu nesuprasi, jei aš tau ir paaiškinsiu.
– Tėtuk, o koks bus laikas: „Mama kalbasi su kaimyne“?
– Tai prarastas laikas, sūneli.
– Tėtuk, o kodėl, kai žmonės ko nors nežino, sako: „Dievai žino“?
– Velniai žino…
– Tėtuk, o kodėl mamytė verkia, kai tu parėjęs dainuoji?
– Todėl, kad ji neturi balso. – Nusibodo tėvui atsakinėti į sūnaus klausimus, ir jis sako: – Verčiau patylėtum, Justi-nai.
– O kodėl, tėveli?
– Verčiau tylėti ir duoti dingstį, kad tu ne idiotas, negu prabilti ir tuojau pat išsklaidyti bet kokias abejones šiuo reikalu.
Pakelkime taures už tėvus ir vaikus, kad jie geriau suprastų vieni kitus ir tarp jų neliktų neaiškumų. Juk idiotu pavadinti, dar nereiškia būti išmintingesniu.

Receptas nuo nuodėmės

Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdumo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.

Nematomasis

Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas.
Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.

Laimingi nelaimingieji

Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.
– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.
– Spėk! – siūlo pirmasis.
– Paukščiuką.
– Ne.
– Gėlytę.
– Irgi ne.
– Dabar žinau. Tu laikai arklį.
Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:
– O dabar spėk, kokio jis plauko…
Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:
– Greičiau išskleisk lietsargį.
– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.
– Bet jis visas kaip rėtis.
– Tai kam tu jį pasiėmei?
– Aš maniau, kad nelis.
Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Beprotis laisvėje

Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.

Verta žinoti

Mūsų bočių išmintis apie orą.
Jeigu žvirblis čirškia ir maudosi balutėje, – atšils.
Jeigu traktorininkas tyso klane ant tako ir dainuoja – jau įkaito.
Jeigu šuo ėda žolę, tai arba jūs jo nepašeriate, arba antroji sausio pusė bus labai šalta.
Jeigu volungė švilpauja – bus lietaus.
Jeigu, gavus algą, grįžtant namo vėjas kišenėje švilpauja, – namuose bus audra su perkūnija.
Jeigu kikilis čiulba skardžiai: „fiu-fiu-fiu-di-di-di-lia-lia-lia-vi-vi-vi-čiū!“ – prieš giedrą.
Jeigu iš balkono šliūkštelsi kibirą vandens ir giesmė staiga nutruks, – tai buvo ne kikilis, o jūsų dukters gerbėjas. Tačiau giedra vis tiek bus.
Taigi pakelkime taures už geras permainas. Nebūtinai tos permainos turi būti oro!

12 puslapis iš 41« Pirmas...891011121314151617...Paskutinis »