Siuvėjas

– Mieloji ponia, – pasakė žmogus. – aš galiu padaryti kiekvieną moterį laiminga.
– Kas jūs toks? Burtininkas? Stebukladaris?
– Ponia, aš – moteriškų drabužių siuvėjas.
Tikrai, geras siuvėjas mus puošia, geru drabužiu apsirengę mes ne tik puošnūs, gerai jaučiamės, esame labiau pasitikintys ir, kaip sau norite, savotiškai laimingi. Tačiau ne visada mes patenkinti siuvėjo darbu. Šit, pavyzdžiui, ateina pas siuvėją klientas ir pareiškia:
– Tik porą kartų apsivilkau tamstos siūtą švarką, o viena siūlė ėmė ir … iširo.
Norėdamas išsisukti nuo nemalonumų siuvėjas ramiai atsako:
– Bet matote, pone, kaip stipriai prisiūtos sagos.
Siuvėjas sukirpinėjo drabužį kažkokiam turkui. Tas atidžiai sekė, kad meistras nepavogtų gabalo medžiagos. Staiga siuvėjas garsiai tik drikst orą! Turką pagavo toks juokas, kad jis net atsilošė užsimerkęs. Siuvėjas pasinaudojo šia akimirka ir paslėpė gabalą medžiagos. Turkas išsitiesia, šypsosi ir sako:
– O meistre, padaryk taip dar kartą!
– Negalima, – atsakė siuvėjas, – drabužis bus per ankštas.
Tad pakelkime taures už mus aprengiančius žmones, kurių dažniausiai tinkamai neįvertiname.

Laiškanešys

Korespondencijos išnešiotojas mažame miestelyje (čia galima suminėti miesto ar miestelio pavadinimą) išdirbo daugiau kaip dvidešimt metų. Jį ir jo susisiekimo priemonę – dviratį žmonės jau iš tolo pažindavo. Staiga ėmė sklisti paskalos, jog laiškanešys pradėjo girtauti. Gandus skleidė vidutinio amžiaus našlė, pasiskelbusi, jog ji stovinti aukštos moralės sargyboje.
– Aš savo akimis mačiau, – tvirtino toji našlė, – kad laiškanešio dviratis prastovėjo prie alinės gerą pusdienį.
Kai kalbos pasiekė senyvo laiškanešio ausis, jis neprieštaravo, nepyko, o nakčiai pastatė savo dviratį prie aukštos moralės dievaitės durų. Lai žmonės mato.
Siūlau tostą už pašto darbuotojus ir laiškininkus, kurių dažnai net nepažįstame, bet naudojamės jų paslaugomis.

Operatyvumas

Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Helo! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.

Karvė Barbė

Ūkininkas turėjo karvę, vardu Barbė. Ji ėdė žolę ir šieną, davė pieno. Bet šit vieną dieną atskuba reformos komisija ir kiekvienam Barbės speniui paskiria po atskirą šeimininką.
Atvažiavusi dorą prižiūrinti „Carito“ atstovė uždraudžia Barbei veršiuotis, kol kiekviena karvė neturės atskiro vyro – buliaus.
Po kurio laiko pasirodo blaivininkai. Jie pasipiktinę, kad kefyre rasta alkoholio ir įsako pardavinėti tik pasterizuotą pieną.
Susirinkę patriotai pasisakymuose griežtai pasmerkė Barbę už tai, kad ji savo pienu girdžiusi komunistus, komjaunuolius. Naktį atvažiavo biznieriai ir, išvežę Barbę į Lenkiją, iškeitė ją į kramtomąją gumą.
Siūlau tostą už lietuvišką veiklumą bei nūdienę komerciją!

Milijonieriaus pažadai

Susirgo vienas milijonierius. Sunkiai alsuodamas ligoninės vedėjui jis pasakė:
– Pone gydytojau, jeigu pasveiksiu, jūsų naujai ligoninei paaukosiu pusę milijono.
Po keleto mėnesių gydytojas sutinka buvusį pacientą, tiesiog trykštantį sveikata.
– Džiaugiuosi, kad jūs taip puikiai jaučiatės! – spausdamas ranką pagyrė gydytojas. – Norėčiau pakalbėti apie pinigus, kuriuos jūs žadėjote naujai ligoninei.
– Aš? Žadėjau? – nustebo milijonierius. – Matote, kaip sunkiai sirgau – netgi kliedėjau…
Pakelkime taures už dorus milijonierius ir kad jie niekada nesirgtų.

Pilstymas iš tuščio

Komunalinio ūkio departamente kasdien iki šešioliktos valandos budi ekspertas butų šildymo klausimais. Ateina pasikonsultuoti klientas.
– Prašom pasakyti, – sako jis, – kiek man reikės nusipirkti kuro žiemai?
– Kiek jūsų bute kambarių? – klausia ekspertas.
– Butas vieno kambario.
Ekspertas susimąsto. Po kurio laiko suabejoja:
– Tai priklauso nuo kambario dydžio.
– Keturiolika kvadratinių metrų.
– O koks kambario aukštis?
– Trys metrai.
– Labai svarbu žinoti, kiek yra langų.
– Vienas.
– Taip… Kelintame aukšte jūsų butas?
– Trečiame.
– O koks jūsų namas – medinis, blokinis, plytinis?
– Plytinis.
– Prašome pasakyti, iš ko pastatyta krosnis?
– Paprasta… Iš koklių.
– Aha… Kaip dažnai krosnį kūrenate?
– Kartą per dieną.
– Viskas aišku.
– Aš labai patenkintas. Tai kiek gi aš turėsiu nusipirkti anglių ir kiek malkų?
– Tai priklauso nuo to, kokia bus žiema…
Tad pakelkime taures už armiją valdininkų, kurie sugeba pilstyti iš tuščio į kiaurą ir, gaudami nemažus atlyginimus, sumažina bedarbių skaičių Lietuvoje.

Tinkamiausias kandidatas

Amerikoje vienos firmos savininkas nutarė priimti naują tarnautoją. Būdamas puikus biznierius, jis panoro pasirinkti tinkamiausią žmogų. Buvo paskelbtas konkursas. Iš daugybės kandidatų atrinkti trys.
– Kiek bus dukart du? – klausia firmos savininkas vieną iš jų.
– Keturi! – nustebęs atsako šis.
– Puiku! Tai geras ženklas, – pagyrė savininkas. – Jūs esate tikslus ir tvarkingas. Prašau palaukti.
Įeina antras kandidatas.
– Kiek bus prie dviejų pridėjus du? – išgirdo jis.
– Šeši! – irzliai atsakė vaikinas.
– Puiku! – sako savininkas. – Tai rodo, kad tamsta turi daug idėjų ir fantazijos. Prašome palaukti.
– Kiek bus dukart du? – išgirdo klausimą trečias kandidatas.
– Trisdešimt du! – piktai sviedė jaunuolis.
– Kažkas nepaprasto! – apsidžiaugė firmos savininkas. – Koks polėkis! Kokie dydžiai! Prašom palaukti.
– Ką manai? – kreipiasi savininkas į savo sekretorių. – Kurį iš jų reikia priimti?
– Be abejo, tą, kuris pasakė „trisdešimt du“, – atsakė sekretorius. – Atrodo, jis jums labiausiai patiko ir nustebino.
– Mielasis, reikia priimti tą, kuris pasakė „šeši“.
– Kodėl? – nustebo sekretorius.
– Jis yra mano žmonos pusbrolis.
Tad pakelkime taures už tvirtus giminystės ryšius.

Pinigai ir protas

Susitiko dvi draugės.
– Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė. – Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
– Verčiau neklausk! Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
– Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
– Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau negu proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.

Neskęstantis turtas

Garlaiviu plaukė pirklys ir mokslininkas. Turtuolis vežėsi daugybę prekių. Mokytas žmogus su savimi nieko neturėjo. Staiga jūroje kilo audra. Didžiulė banga apvertė garlaivį ir šis nuskendo. Išsigelbėjo tik pir-klys ir mokslininkas. Matydamas paniurusį mokslo vyrą, turtuolis jam ir sako:
– Ko tamsta taip nusiminęs? Ko liūdi? Aš praradau visus savo turtus, o tavo turtai – juk tavyje!
Pakelkime taures už didžiuosius turtus, kurie gali žūti tik kartu su jų savininku. Už protą, draugužiai!

Gera idėja

Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.

11 puslapis iš 41« Pirmas...78910111213141516...Paskutinis »