Pudingas ir monarchija

Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.

Tostas už vairuotojus

Amerikiečiai, norėdami sumažinti autoavarijų skaičių, pakelėse prikabinėjo tokių perspėjimų:
„Vairuotojau, vairuok atsargiai: mirtis yra amžina“.
„Automobilis neturi smegenų. Panaudok savąsias“.
„Kai vairuoji mašiną, visada lauk to, ko niekada nesitiki“.
„Neskubėk! Į kapines visada suspėsi!“
„Mirtis ir kvailas automobilininkas – artimiausi draugai“.
„Tavo vaikai yra tam, kad juos mylėtum, o ne tam, kad juos žalotum ir paliktum invalidais!“
Nicos judriausioje magistralėje kabo transparantas: „Medžiai sužaloja automobilius tik gindamiesi“.
Masačūsetso valstijos pavojingiausios gatvės sankryžoje stovi skydas su tokiu užrašu: „Čia misteris Tarberis turėjo teisę važiuoti pirmas. Jis buvo visiškai tuo įsitikinęs, todėl nieko nepraleido. Ir jis tikrai buvo teisus. Dieve, būk gailestingas jo sielai“.
Taigi siūlau tostą už tuos čia sėdinčiuosius, kurie negali pakelti taurės, nes jie šiandien sės prie vairo. Už vairuotojus!

Šokėja

Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!

Gaidys

Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.

Netaktas

Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.

Prisiminimai

– Brangusis, juk ant šito suoliuko praėjusį pavasarį mudu pirmą kartą susipažinome ir prisipažinome, kad vienas kitą mylime… Ak, atleisk! Tai buvai ne tu…
– Tai buvau aš… Tiktai čia buvai ne tu, o kita…
Tad pakelkime taures už tai, kad laikai mainos, mes senstame, tik meilė lieka amžina.

Senimas ir jaunimas

Kalbasi senutė apie šių dienų jaunimą. Aštuoniasdešimtmetė moterėlė draugužei ir sako:
– Dieve mano, kaip pasikeitė šių dienų jaunimas! Prieš šešiasdešimt metų aš tiesiog negalėdavau pasirodyti gatvėje – visuomet kas nors prikibdavo: tai į šokius, tai į kavinę, tai bent pasėdėti, pasišnekėti kviesdavo. Šiandieninis jaunimėlis – mandagesnis. Dabar galiu bet kuriuo metu vaikščioti gatvėmis – niekas ir negalvoja prie manęs prikibti.
– Ką ten jaunimas, – pritaria bendraamžė. – Jau ir mūsų kartos vyrai pasikeitė. Anądien aš viešėjau pas draugą, su kuriuo susipažinau per pažinčių tarnybą, ir grįžau namo labai nusivylusi… Įsivaizduoji, kavalieriui netgi teko tris kartus per veidą suduoti.
– Jis kibo prie tavęs?
– Ką tu, ką tu? Tiesiog man visą laiką atrodė, jog jis jau miręs.
Tad pakelkime taures už besikeičiančius laikus ir visada išliekančią jauną širdį.

Nors imk ir prasmek

Mergina užkalbina orų svečią:
– Na, kaip jums patinka ši puota?
– Galiu pasakyti, jog labai patinka. Tačiau privalau tuojau pat pasišalinti iš čia.
– Kodėl? – nustebo mergina.
– Įsivaizduokite, koks nesmagumas! Nors imk ir prasmek skradžiai žemę.
– Kas atsitiko, pone?
– Ką tik pasakiau vienam seniui, kad šeimininkė – tikra pelėda… Pasirodo, šis idiotas esąs jos vyras…
– O ką į tai jums atsakė tėvelis?
Kadangi mūsų tarpe nėra nei pelėdų, nei idiotų, visi mandagūs, gerbia vieni kitus, tad siūlau tostą už čia susirinkusiuosius.

Palinkėjimai jubiliatui

Didžiai gerbiamas jubiliate! (Čia apžvelgiamas jo nueitas gyvenimo kelias, suminimi jo darbai, nuopelnai šeimai, visuomenei, tėvynei.) Šią šviesią ir džiaugsmingą dieną aš noriu išlenkti šią taurę ne tik už tave, bet už tavo karstą! (Pauzė – palaukiama, kol susirinkusieji reaguos į paskutinį žodį.)
Taip, taip, už karstą! Už tą, kurį jis pats susikals iš šimtamečio ąžuolo lentų, iš to ąžuolo, kurį jis šiais metais pasodins savo jubiliejaus proga. Siūlau visiems atsistoti ir susidaužti taurėmis su jubiliatu!

Širdis ir liežuvis

Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį.
Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačią blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį.
– Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink!
– O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?!
Tad pakelkime taures, kad širdis ir liežuvis tarnautų kilniems tikslams.

1 puslapis iš 3123