Eugenijus – Europos genijus

Daugiskaita – kelių knygų skaitymas tuo pačiu metu

Citrusas – užtildytas rusas

Bobausis – vyras, klausantis savo žmonos

Balionas – vaikščiojantis iš baliaus į balių

Baidarės – vyrus atbaidančios merginos

Astronautas – mėgstantis skinti svetimas aistras

Algis – kuris reguliariai parneša žmonai algą

Šampaniukas burbuliuoja

Šampaniukas burbuliuoja
Ir Naujieji atskrajoja!
Jei tik švęsi su saiku,
JUODS arklys ateis laiku.
Jei padauginsi, mielasis,
Per pusnis nuneš BALTASIS!

Naujametinį tostą pakelki, tegul liejasi vynas kvapnus

Naujametinį tostą pakelki, tegul liejasi vynas kvapnus,
tiktai visą lyg dugno išgerki, nes dugne Tavo laimė gal bus…

Prie švenčių stalo apvalaus turim vyno ir alaus

Prie švenčių stalo apvalaus turim vyno ir alaus.
Tad pakelkim po bokalą ir išgerkim iki galo :)

Linksmų draugų būry

Linksmų draugų būry,
Ir snaigių sūkury,
Pakelki taurę už Naujus,
Už laimę, meilę ir draugus!

Išgerkime už tai, kad užkąstume

Išgerkime už tai, kad užkąstume.
Su Naujais :)

Už Naujus, už speigą

Už Naujus, už speigą,
Kai jisai už lango,
Už namų jaukumą,
Kai visi jį saugo.
Kad sveikatos būtų
Sklidini ąsočiai
Ir, kad viso gero
Būtų ligi sočiai.

Linkime JUMS šiltų, mielų, gražių švenčių

Linkime JUMS šiltų, mielų, gražių švenčių…
Kad jūsų namuose vyrautų santarvė ir supratimas!

Pakelkime taurę, kad šios Kalėdos ir Naujieji Metai būtų patys geriausi

Pakelkime taurę, kad šios Kalėdos ir Naujieji Metai būtų patys geriausi.
Tegul šypsosi snaigės, tegul krinta mažos, nepastebimos snaigės… Su šventėmis!

Už bundančią žemę, pavasario viltį

Už bundančią žemę, pavasario viltį,
Pakelti norėčiau šį tostą.
Te niekad neteks šiemet leistis – tik kilti
Velykas atšvęskim su BOSCA!

Žuvis genda nuo galvos

Žuvis genda nuo galvos (lot. Piscis primum a capite foetet ‘žuvis ima dvokti nuo galvos’) kolektyvo, visuomenės ar šalies krizė prasideda nuo vadovybės. Posakio autorius – sen. graikų filosofas ir istorikas Plutarchas (Plutarchus, ~46–120).

Žmogus žmogui – vilkas

Žmogus žmogui – vilkas (lot. Homo homini lupus est) visi žmonės iš prigimties yra blogi vienas kitam. Posakio autorius – romėnų rašytojas Plautas (Titus Maccius Plautus, ~250–184 pr. m. e.). Komedijoje „Asilai“ herojus nepatiki svetimam pinigų, paaiškindamas, jog „žmogus žmogui yra vilkas, o ne žmogus, jei nežino, koks jis yra“. Dabartine reikšme posakis išpopuliarėjo nuo XVII a., kai anglų filosofas T. Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) išleido knygą „Leviatanas“ (Leviažan, 1651), kurioje jis šį posakį pavartojo, komentuodamas savo tezę, jog iki susikuriant valstybės institucijai, vyksta visų karas su visais.

Žmogus gyvas ne vien duona

Žmogus gyvas ne vien duona – sakoma, kai norima pabrėžti, jog žmogui reikia ne tik materialinių gėrybių, bet ir dvasinio peno. Posakis iš Kristaus atkirčio jį gundančiam šėtonui, kai šis pasiūlęs Kristui paversti akmenis duona, jei jis esąs Dievo sūnus. Kristus atsakęs: „Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.


7 puslapis iš 208« Pirmas...3456789101112...Paskutinis »