Pasitikėjimas

Kartą žmogus kalbėjosi su skruzdėle.
– Kodėl tavo tokia didelė galva? – stebėdamasis paklausė žmogus.
– Todėl, kad esu protinga! – atsakė ji.
– O kodėl toks mažas ir susmaugtas tavo pilviukas?
– Kad tenkinuosi mažumėle maisto.
– Ar tiesa, jog tu gali ištisus metus pramisti vienu kviečio grūdu?
– Jeigu nieko nebeturiu daugiau, tai ir vieno grūdo metams pakanka. Negi mirsi badu…
– Gerai: aš tave pagausiu, uždarysiu ir padėsiu vieną kviečio grūdą! – pasakė žmogus. – Pažiūrėsime, ar tu teisybę kalbi, ar miglą į akis puti.
Sulig tais žodžiais žmogus užvožė skruzdėlę stikline po ja pakišdamas grūdą.
– Po metų ateisiu pažiūrėti! – nueidamas pasakė žmogus.
Praslinko metai. Žmogus pamiršo pažadą. Tik dar po dviejų mėnesių jis prisiminė uždarytą skruzdėlę. Eina pažiūrėti. Nustebęs žmogus žiūri, jog skruzdėlė ropinėja sveika gyva ir tik pusę grūdo sukrimtusi.
– Tu netgi viso grūdo nesudorojai! – stebisi žmogus.
– Taupiau! – atsakė belaisvė. – O jeigu tu būtum mane tik po dviejų metų prisiminęs? Jumis, žmonėmis, negalima pasitikėti.
Tad pakelkime tostą, kad žmogus atgautų pasitikėjimą.

Kainos kyla

Lokys skaito laikraštį. Pro šalį bėga laputė.
– Ką gero rašo? – užšnekina ji lokį.
– Ką čia, velnią, gero rašys… Rašo, kad kainos vėl kyla.
– Vieni niekai… – atsakė laputė. – Kas valgė vištieną, tas ir toliau ją raitys… O kas čiulpė leteną, tas ją ir čiulps.
Lokys supyko, metė laikraštį ir patraukė į mišką. Miške jis pamatė beždžionę. Sėdi ji ant šakos ir laikraštį skaito.
– Ką rašo laikraščiai? – klausia lokys, lyg pats būtų neskaitęs.
– Ką čia, po perkūnais, gero rašys… Kainos vėl kyla.
– Niekai… – numojo letena lokys. – Kas su šiltais kailiniais vaikščiojo, tas ir tebevaikščios. O kas su pliku užpakaliu – tas ir toliau bus su pliku… – pasakė lokys.
Tad pakelkime taures už varguolius!

Gražuolė

Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą, pasigavo papūgą ir išmokė ją kalbėti. Vieną vakarą mokytas paukštis atskrido pas savo šeimininką labai susijaudinęs.
– Tai moteris! – sumiksėjo papūga. – Gražuolė neišpasakyta!
Sutrikęs jūreivis šoko bėgti paskui paukštį, kuris skrisdamas vis šaukė:
– Ak, kokios jos akys, šefe! Ak, kokia figūra! Ak! Ak…
Pagaliau paukštis atsitūpė ant šakos ir snapu parodė:
– Štai ji, šefe!
– Ak, tu prakeiktas paukšti! – supyko jūreivis. – Čia juk papūga patelė!
Pakelkime taures už gražias moteris, kurios visos šiandien čia susirinko prie šio stalo.

Susirinkimas

Sugužėjo suliuoksėjo žvėrys rinkti liūto pavaduotojo.
– Rinkite mane! – siūlėsi lapė.
– Moteriškė šiam postui netinka! – suūžė žvėrys.
– Tai rinkite mane! – į priekį lenda ežys.
– Tu – dygliuotas! Visus subadysi.
Ir žvėrys vienbalsiai išrinko liūto pavaduotoju kiškį ilgaausį.
Kartą jis linksmai liuoksi per mišką ir mato besidarbuojančią mešką. Prisitaikė ir spyrė jau į šlaunikaulį, kad toji net suaimanavo.
– Aš tave, kiški, norėčiau pasveikinti… – užuot supykusi, linktelėjo meška.
Padrąsintas ir labai patenkintas žvairys striksi tolyn. Žiūri – vilkas. Ir jam spyrė. Kad užkauks pilkis…
– Aš tave, kiški… Sveikinu!
Skeltalūpis pastrykt į tankmę. O ten šernas. Ir tam spyrė.
– Aš tave, žvairy, į miltus sumalsiu! – sužviegė šernas, atstatęs baisias iltis.
– Matyti, kad šita kiaulė nebuvo rinkimuose, palingavo ausimis kiškis.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nedalyvavo rinkimuose!

Konjakas

Įeina zuikis į gėrimų parduotuvę ir klausia:
– Gal turite konjako? – Ne, konjako neturime!
Kitą dieną vėl ateina zuikis į parduotuvę.
– Gal turite konjako? – klausia.
– Ne, konjako neturime! – atsakė pardavėjas.
Trečią dieną zuikis vėl parduotuvėje.
– Gal turite konjako?
Pardavėją tarsi būtų kas verdančiu vandeniu apipylęs. Košdamas pro dantis jis surinka:
– Klausyk, zuiki, jeigu tu dar kartą ateisi ir paprašysi konjako, aš tave pakabinsiu ant sienos prikaldamas tavo ilgas ausis.
Kitą dieną zuikis vėl ateina į parduotuvę.
– Tai gal vinių turite? – klausia jis.
– Ne, vinių mes neturime, – atsakė pardavėjas.
– Tai gal konjako turite?
Kuo visa tai baigėsi, istorija nutyli.
O mes pakelkime taures už tai, kad mums čia linksma ir be konjako.

Sausasis įstatymas

Žvėrių karalius paskelbė sausąjį įstatymą. Įsakė jis žvėrims kasdien susirinkti į miško aikštelę ir pasitikrinti. Kitą dieną, atvykę į patikrinimą, visi žvėrys buvo blaivūs, tiktai zuikis girtas.
– Zuiki puiki, kodėl tu girtas? – klausia liūtas.
– O valdove, atleisk man! – sulemeno zuikis. – Švenčiau uošvės gimtadienį.
– Tiek jau to! – geraširdiškai pasakė liūtas. – Pirmą kartą atleidžiu. Bet kad daugiau tavęs girto nepamatyčiau.
Antro patikrinimo metu ir vėl visi žvėrys blaivūs, tik zuikis iš girtumo žvairas.
– Zuiki puiki, tu ir vėl girtas! – riaumoja liūtas.
– Atleisk, visagali žvėrių karaliau! Sūnelis gimė, aplaistėme.
– Žiūrėk tu man! Trečią kartą nedovanosiu!
Trečio patikrinimo metu visi žvėrys blaivūs, tik zuikio nėra. Eina liūtas jo ieškoti. Žiūri, ogi iš liūno zuikio tik ausys bekyšančios. Ištraukia liūtas zuikį iš vandens, o nuo jo jau iš tolo svaigalais trenkia.
– Žvairy, vėl tu gėrei?! – suriko liūtas.
– Tu, liūte, savo žvėrims sausąjį įstatymą sugalvojai… O mes – žuvys. Tu mūsų neliesk!
Pakelkime taures, kad mūsų šalyje, ačiū vyriausybei, dar neįvestas sausasis įstatymas.

Katinas ir pelė

Į vyno statinę įkrito pelė. Pro šalį bėga katinas.
– Katinėli, gražuolėli, būk geras, ištrauk mane iš čia! – maldauja pelė.
– Jei ištrauksiu, tai ir suėsiu… – apsilaižydamas pasakė katinas. – Kas tau iš to?
– Sutinku! Ėsk! Nenoriu paskęsti statinėje ir mirti negarbinga mirtimi.
Katinas ištraukė nelaimingąją. Pelė tik vir vir vir ir jau urvelyje. Katinas pradeda gėdinti:
– O ką tu esi pažadėjusi?
– Katinėli, niekada netikėk išgėrusiomis damomis! – pamokė pelė.
Pakelkime taures už tai, kad ir išgėrusios damos ne visada tikėtų katinėliais…

Žvėrių karalius

Liūtas atsikėlė be nuotaikos ir labai piktas. Sutikęs tigrą jis suriko:
– Kas yra visų žvėrių karalius?
– Tu esi visų žvėrių karalius, senasis mano bičiuli, – išsigandęs atsakė tigras ir atatupstas atsitraukė.
Sutikęs gorilą liūtas vėl suriaumojo:
– Ar žinai, kas yra visų žvėrių karalius?
– Kaip gi aš galiu nežinoti, garbingasis liūte, – nuolankiai atsakė beždžionė. – Tu esi mūsų karalius.
Liūtas patenkintas… Ir štai jo kelyje dramblys. Liūtas rūsčiai suriaumojo:
– Tai kas yra visų žvėrių karalius?
Dramblys, užuot atsakęs, apkabina liūtą straubliu ir iškėlęs taip teškia, kad nelaimingajam net kibirkštys akyse pasirodo. Liūtas ir sako jam:
– Ar verta pykti vien dėl to, kad nežinai, kaip atsakyti?!
Pakelkime taures už tai, kad mes visada žinotume, kada ir ką paklausti.

Ligos simptomai

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? Geriausią atsakymą premijuosime. Laimėtojas turės teisę visiems čia susirinkusiems pasiūlyti padainuoti savo mėgstamiausią dainą. (Čia galima pasiūlyti kurioziškiausius prizus, kuriuos „įsteigia“ bet kuris svečias ar šeimininkas.)
… Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Teisybė ir melas

Viena moteris atėjo pas teisėją ir pareiškė, kad kažkoks vyras ją išprievartavo. Teisėjas pasišaukė tą vyrą ir paklausė, kodėl jis nuplėšęs moteriai garbę. Šis ėmė teisintis. Tuomet teisėjas priteisė moteriai tūkstantį litų už skriaudą. Vyriškis nusiminė ir ėmė teisintis, kad tokios sumos jis negalėsiąs sumokėti, nes neturįs tiek pinigų. Teisėjas sutiko, kad tasai vyras iš pradžių atiduotų visus pinigus, kiek dabar beturįs.
Kai teisiamasis atidavė pinigus ir moteris išėjo, teisėjas vyrui liepė ją pavyti ir atimti įmoką. Vyras, ją pavijęs, kiek besistengė, tačiau niekaip negalėjo įveikti moters. Po ilgų grumtynių ji sugrįžo pas teisėją ir pareiškė:
– Šis begėdis nori iš manęs atimti pinigus jėga, bet aš jų neatiduosiu.
Teisėjas ir sako…
Ką pasakė teisėjas? Po ilgų spėliojimų tostų sakytojas persako teisėjo žodžius:
– Moterie, kaip galėjo tave išprievartauti vyras, kuris negali atimti iš tavęs savo paties pinigų? Vadinasi, tu pati pasidavei gašlumui. Melavai. Sugrąžink jam pinigus ir nedrįsk nieko šmeižti.
Tad pakelkime taures už teisybę, kuri laimi ne tik pasakose, bet kartais ir paprastame gyvenime.

2 puslapis iš 42612345678910...Paskutinis »