Už draugus

Gražų amželį nugyveno žmogus. Kartą jį aplankė giltinė ir pasakė:
– Gana! Renkis ir eik su manimi.
Žmogus su ašaromis meldžia giltinę, kad ji dar jo neliestų ir paliktų ramybėje. Tačiau giltinė pareiškė, kad toks esąs Dievo įsakymas. Tada senukas pakėlė rankas į dangų ir ėmė maldauti:
– O galingasis Viešpatie, leisk man dar šiek tiek pagyventi!
– O kiek dar norėtum? – pasigirdo Dievo balsas.
– Tiek metų, kiek ant šito medžio lapų.
– Tai labai daug.
– Tada bent tiek dienelių, kiek obuolių ant šitos obels! – derasi senukas.
– Ir jų labai daug! – atsiduso Visagalis. – Gerai, aš tau leisiu dar pagyventi tiek savaičių, kiek tu turi draugų!
– Neturiu draugų, – liūdnai atsakė senukas ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime tostą už draugus! Kad jų būtų daugiau negu ant medžio lapų.

Ištikimybė

Šeima gavo du kelialapius į poilsio namus prie Juodosios jūros. Tačiau atsitiko taip, kad vyro darbovietėje iškilo nenumatytų problemų ir jis niekaip negalėjo išvažiuoti prie jūros. Tada jis kilniadvasiškai patarė žmonai vienai važiuoti ir sutiko, kad kitą kelialapį ji pasiūlytų kuriai nors savo geriausiai draugei.
Netrukus žmona išvažiavo prie jūros su savo ištikimiausia drauge.
Po kurio laiko vyras atsitiktinai sužinojo, kad tuo pačiu metu ir tame pačiame kurorte atostogavo ir viena jo bendradarbė. Vyras nieko nenutuokiančios bendradarbės ėmė klausinėti apie kurortą. Ypač jį domino pajūrio miesto moralinis klimatas. Plepi moteriškė ne tik viską mielai papasakojo apie atostogas, bet kartą atsinešė ir grupinę nuotrauką, kurioje tarp kitų poilsiautojų jis pamatė ir savo žmoną. Bendradarbė paniekinamai ėmė pasakoti, jog daugelis moterų tuojau pat užmegzdavo kurortines pažintis ar meilės romanus.
Vyras, neišsiduodamas, jog nuotraukoje esanti jo žmona, virpančia širdimi, lūžtančiu balsu paklausė:
– Ir šita taip pat? – bakstelėjo pirštu į savo žmonos atvaizdą.
– Ką jūs? – nuramino bendradarbė. – Ši moteris – tiesiog angelas palyginti su kitomis. Ji, galima sakyti, bene vienintelė padori žmona. Kai tik ji atvažiavo su savo vyru, taip ir nesiskyrė su juo nė minutei…
Tad pakelkime taures už ištikimybę.

Knarkimas

Iš Palangos traukiniu grįžta poilsiautojai. Viena moteris išgirdo knarkimą, sklindantį iš gretimo kupė. Keleivė pastuksena kumščiu į sieną. Knarkimas nutilo. Bet po valandėlės jis vėl pasigirdo. Keleivė vėl stuksena į sieną. Knarkimas laikinai nutyla. Ir taip visą kelionę.
Rytą nusikankinusi keleivė pažvelgė į gretimą kupė ir su priekaištu pasižiūrėjo į vyriškį, gulintį prie tos pačios sienos.
– Aš visą naktį nemiegojau, – pasakė ji liūdnai. – Vis beldžiau į sieną.
– Girdėjau, – atsakė vyras. – Bet aš buvau taip pavargęs, jog negalėjau atsikelti ir ateiti pas jus.
Daugelis atostogautojų patiria įvairiausių nuotykių. Ir nieko čia nėra stebėtino. Tad pakelkime taures už atostogų nuotykius. Manau būtų įdomu čia išgirsti įdomiausius jūsų atostogų nuotykius. Konkurso žiūri – visi čia sėdintieji. Už įdomiausią nuotykį suteikiama teisė autoriui pačiam pasiūlyti tostą.

Paršelis

Vilniečiai vyras su žmona Ignalinos rajone susirado ūkininką, gyvenantį paežerėje netoli miško. Gražios vietos suviliojo turtingus vasarotojus. Sutuoktiniai išsinuomojo erdvų kambarį. Vieną gražią dieną pasivaikščioję jie ūkininko paklausė:
– Sakykite, kodėl vienos bulvės žydi baltai, kitos violetine spalva?
Ūkininko, matyt, būta išdaigininko ir jis šypsodamasis per ūsą atsakė:
– Matote, violetine spalva žydi neskustos bulvės, o balta – skustos.
Poilsiautojo žmona pasisuka į vyrą ir sako:
– O tu šito nežinojai…
Kitą dieną poilsiautoja ūkininko paklausė, kur dėti maisto atliekas. Jis jai pasisiūlė parduoti paršelį. Vilniečiai taip ir padarė. Gavo tvarte aptvarą, augino ramų gyvulėlį, pakasydavo. Paršelis prijunko prie vasarotojų ir iš tolo juos sveikindavo savo kriuksėjimu. Laikas greitai prabėgo. Rudeniop vasarotojai paklausė ūkininko, ar jis nenorėtų nusipirkti jų auginto paršo.
– Taip sakant, priklauso nuo kainos… – numykė ūkininkas.
– Mes už jį jums sumokėjome aštuoniasdešimt litų, – atsakė vilnietė. – Bet kadangi visą vasarą juo naudojomės, tai parduosiu jį už keturiasdešimt litų. Sutinkate?
Tad pakelkime taures už tai, kad panašūs miestiečiai nepatektų į žemės ūkio ministeriją ir nesistengtų kelti Lietuvos žemės ūkio!

Atostogos čia pat

Susirinkusi šeima tariasi, kur praleisti atostogas. Sūnus ir sako:
– Aš tai su didžiausiu malonumu vykčiau ten, kur seniai bebuvau.
– Puiku, – atsakė tėvas. – Še pinigų ir nueik į kirpyklą.
Prieš atostogas visada iškyla papildomų rūpesčių. Vyras susirūpino, kur palikti vaikus atostogų metu.
Žmona pataria:
– Vaikus paliksime pas mano mamą, šunį duosime pasaugoti kaimynui, o katę paims mano draugė.
– Brangioji, jeigu bute bus tylu ir ramu, tai kurių galams mums kur nors važiuoti. Kuo puikiausiai galėsime pailsėti ir namie.
Bet ne visi vyrai atostogauja su žmonomis. Šit vyras išvažiuoja į Palangą. Žmona lydi jį į stotį.
– Ar būsi man ištikimas? – klausia ji.
– Na ir paklausei?! Kas aš – pranašas, ar ką?
Pakelkime taures už atostogaujančiuosius, kad jie laiką leistų be rūpesčių.

Aklasis

Gatvės sankryžoje, namo pasienyje, sėdi liūdnas vyriškis su tamsiais akiniais. Ant pavadėlio jis laiko šuniuką. Ant gyvulėlio kaklo kabo lentelė su užrašu: „Padėkite vargšui aklajam“. Šalia padėta kepurė su monetomis ir keliais banknotais. Praeivis įmeta banknotą ir sako nelaimingajam:
– Neturiu smulkių. Įdedu penkis ir paimu tris litus grąžos.
– Kokius penkis litus? – sušuko elgeta. – Ką čia niekus tauškiate?! Tamsta įmetei du litus, o nori pasiimti tris!
– Vadinasi, tamsta matai! – sušuko praeivis. – Tai tik apsimeti akluoju! Apgavystė!
– Čia nėra jokios apgavystės. Tai šunelis aklas, o ne aš…
– Ar ne gėda prašyti išmaldos! – vis piktinasi pilietis. – Vos pravėrei burną, o atsiduodi kaip tikra alaus statinė!
– Alaus? Statinė! Ponuli, negi aš galiu kvepėti konjakėliu ar šampanu?
Tad pakelkime taures už tai, kad mes galime kvepėti kuo tik norime.

Elgetos

Į mažą krautuvėlę įeina elgeta. Šeimininkas, įnikęs į buhalterijos knygas, prašo palaukti. Elgeta ilgai laukia. Pagaliau neištvėręs ir įsižeidęs sako:
– Aš jau laukiu gerą pusvalandį. Kiek dar reikės prašinėti?
– Palauk dar valandėlę, – pasakė krautuvininkas. – Baigsiu balansą ir, ko gero, abudu eisime prašinėti…
– Sušelpkite vargšą elgetą, – maldauja apšepęs vaikinas.
– Gėdintumeis elgetauti! – pasakė praeivis. – Tamsta esi sveikas ir gali dirbti.
– Aš prašau išmaldos, o ne patarimų! – pasigirdo atsakymas.
– Tai kodėl elgetauji?
– Man koją skauda.
– Bet tamstos rankos – sveikos. Galėtum dirbti.
– Bet nesveika koja man daugiau uždirba, negu prieš tai aš gaudavau už sveikas rankas.
Kitame gatvių kampe ištiesęs ranką stovi vaikinas.
– Kaip tau ne gėda! – piktinasi praeivis. – Toks jaunas, o jau elgetauji.
– Senatvei renku! – teisinasi vaikinas.
Pakelkime taures už tai, kad niekada gyvenime netektų stovėti su ištiesta ranka.

Pasiaiškinimai

Kai kuriose įstaigose reikalaujama, kad tarnautojai ateitų į darbą griežtai nustatytu laiku. Pavėlavusieji privalo pasiaiškinti. Kokių pasiaiškinimų tenka išgirsti?
– Pone, kodėl ir vėl pavėlavote į tarnybą? – rūsčiai paklausė šefas.
Tarnautojas aiškinasi:
– Suprantate, pone direktoriau, rytą nubudau, atsikėliau, pasižiūrėjau į laikrodį, paskui į veidrodį ir nepamačiau savęs. Pamaniau, kad jau išėjęs į darbą. Ir įsivaizduojate, tiktai po pusvalandžio pastebėjau, kad iš veidrodžio iškritęs stiklas.
– O tamsta, kodėl pavėlavai?
– Pone direktoriau, išeidamas iš namų, aš laiptais nuriedėjau žemyn.
– Vadinasi, tamsta privalėjai ateiti dar greičiau.
Pakelkime taures už tai, kad mums niekur ir niekada netektų vėluoti, o tuo labiau ieškoti pasiteisinimų.

Miegas

Viršininkas bara pavaldinį:
– Ak, Jonai, kaip tamsta lėtai dirbi… Ar sugebi padaryti ką nors greitai?
– Aš greitai užmiegu, – pasiteisino baramasis.
O tūlam kartais pasitaiko užmigti darbo metu.
Šefas pavaldiniui:
– Tiesiog žodžių nerandu, Aurimai! Jūs vėl miegate darbo metu. Nejaugi neturite laiko miegoti namie?
– Laiko tai turiu. Bet juk dar reikalinga tyla.
Skyriaus viršininkas bara pavaldinį:
– Tiesiog galva neišneša… Kiekvieną rytą darbe miegate!
– Šefe, bet juk jūs irgi buvote jaunas…
– Aišku, buvau… Bet ne kiekvieną naktį.
– Tiesiog skandalas! Vėl miegate darbo metu. Nuo ateinančio mėnesio pirmosios dienos jūs – atleidžiamas!
– Tai nuo pirmosios! O kodėl mane žadinate dvidešimt penktąją?
Pakelkime taures už žmones, įveikusius nemigą.

Didesnis atlyginimas

Neseniai priimtas darbuotojas kolegos klausia:
– Aš čia dar nieko nepažįstu… Ar negalėtumėte man pasakyti, į ką reikia kreiptis, kad man pakeltų atlyginimą?
Didžiuliame ištaikingame kabinete sėdi apkūnus įmonės savininkas. Įėjusį tarnautoją jis pasitinka su šypsena ir, šiam nespėjus prasižioti, sako:
– Jeigu atėjote prašyti priedo prie atlyginimo, tai taip ir sakykite, o paskui mudu abudu gardžiai pasijuoksime.
Grįžta darbuotojas iš pasimatymo su šefu ir sako kolegai:
– Šiandien aš savo viršininkui įteikiau ultimatumą: „Arba jūs man padidinate atlyginimą, arba aš išeinu iš jūsų įstaigos!“
– Na, ir kuo viskas baigėsi?
– Mudu suradome kompromisinį sprendimą. Jis atlyginimo nepadidino, o aš neišėjau iš šios įstaigos.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų viršininkai būtų sukalbamesni ir atlyginimus didintų neprašomi.

10 puslapis iš 426« Pirmas...6789101112131415...Paskutinis »