|
|
Tadas Blinda – kovotojas už teisingumą ar socialinę lygybę. T. Blinda (1846–1877) – žemaičių plėšikų vadas, romantizuotas literatūrinis personažas, pažįstamas iš G. Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) dramos „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), taip pat iš 1973 m. sukurto 4 serijų Lietuvos filmo. Taip pat žr. Svieto lygintojas.
Šviesa tunelio gale – atsiradusi viltis baigti kokį užsitęsusį darbą, procesą ir pan. Posakis atsiradęs po JAV prezidento Dž. Kenedžio (John Fitzgerald Kennedy, 1917–1963) spaudos konferencijos 1962 m., kurioje, komentuodamas JAV karą Vietname, jis pasakęs „Mes dar nematome tunelio pabaigos, bet, sakyčiau, dabar jame ne tamsiau, o ko gero šviesiau nei prieš metus“. Posakį išpopuliarino ir sovietinis detektyvinis filmas tokiu pat pavadinimu (1974).
Šventa karvė – apie žmogų, kurio negalima kritikuoti, varžyti laisvės ir pan. Posakis kilęs iš indų papročio garbinti karves (nes jose įsikūnijęs dievas Višnu). Indijoje karvės nevaržomai vaikštančios miestų gatvėmis, joms leidžiama gulėti ant kelio važiuojamosios dalies ir pan.
Štai kur šuo pakastas (vok. Da liegt der Hund begraben) apie kokio reiškinio ar problemos tikrąją priežastį, dalyko esmę. Spėjama, kad posakis atsiradęs iš vieno vokiečių miestelio gyventojų atsakymų smalsiems atvykėliams. Esą ten XVI a. gyvenęs austrų aristokratas ir karo vadas Zigmundas Altenšteigas, kuriam jo šuo kažkada buvo išgelbėjęs gyvybę. Šuniui nugaišus, dėkingasis šeimininkas pakasęs jį ties namo siena, ant kurios pritvirtinęs lentelę su informacija apie šuns žygdarbį. XIX a. pradžioje namas sudegęs, tačiau gyventojai ir toliau rodę turistams vietą, kur buvęs užkastas garsusis šuo. Gali būti ir perfrazuota iš lot. hic iacet lepus ‘čia guli kiškis’.
Šokti pagal kieno nors dūdelę – aklai paklusti kito valiai, būti valdomam. Posakis kilęs iš sen. graikų rašytojo Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Žvejys fleitininkas“, kurioje pasakojama, kaip žvejys, mokėjęs groti fleita, sykį pamėginęs grojimu išvilioti į krantą žuvis. Kai jam tai nepavykę, žvejys užmetęs tinklą ir ištraukęs jį pilną spurdančių žuvų. Žiūrėdamas į jas, žvejys pasakęs: „Ak jūs, kvaili sutvėrimai! Kai jums grojau, jūs nešokot, o dabar, kai aš lioviausi, jūs tai linksmai darote“. Šis ezopinis motyvas pasikartoja ir Naujajame Testamente: „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote…’“.
Šešėlinis kabinetas (angl. The Shadow Cabinet) parlamento opozicijos sudaryta alternatyvi ar „atsarginė“ vyriausybė (premjeras ir ministrai), kurios nariai oponuoja savo kolegoms, esantiems valdžioje. Terminas atsiradęs Didžiojoje Britanijoje, kur tokia vyriausybė sudaroma oficialiai, o jos nariams mokama alga. Opozicijai laimėjus rinkimus, buvę šešėliniai ministrai nebūtinai tampa tikraisiais ministrais.
Šaltasis karas (angl. Cold war) a) itin priešiški tarpvalstybiniai santykiai, balansuojantys ant karinio konflikto ribos; b) įtempti dviejų žmonių ar visuomenės grupių santykiai, užslėpta jų tarpusavio neapykanta. 1946–1989 m. šaltasis karas ideologiniu pagrindu vyko tarp socialistinio (TSRS ir jos sąjungininkių) bei kapitalistinio bloko šalių. Ypač didelė politinė ir ideologinė konfrontacija buvusi tarp TSRS ir JAV – dviejų skirtingos ideologijos supervalstybių. Terminą šaltasis karas (isp. guerra fria) pirmą kartą pavartojo XIII a. ispanų rašytojas Don Chuanas Manuelis (Don Juan Manuel), rašydamas apie islamo ir krikščionybės koegzistavimą Viduramžių Ispanijoje. Politine reikšme šis terminas buvo pirmąkart pavartotas 1938 m. žurnalo „The Nation“ antraštėje „Hitlerio šaltasis karas“ (Hitler’s Cold War).
Šalin rankas! (angl. Hands off!) sakoma, reikalaujant nustoti ką persekioti, nutraukti agresiją prieš kitą šalį ir pan. Šūkį išpopuliarino Didžiosios Britanijos premjeras V. Gladstounas (William Ewart Gladstone, 1809– 1898), taikęs jį Austrijai, 1878 m. okupavusiai Bosniją ir Hercegoviną.
Šagrenės oda (pranc. Lepeau chagrin) apie ką nors negrįžtamai nykstantį, susitraukiantį. Šagrenė yra šiurkščiai išdirbta gyvulio oda (seniau arklio ar laukinio asilo, dabar – ryklio ar rajos), turinti tam tikrą raštą ir dažyta žaliai. Posakį išpopuliarino prancūzų rašytojas O. de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799–1850), pavadinęs taip vieną savo romaną (1830), kuriame pasakojama apie stebuklingą šagrenės skiautę, kuri tarsi burtų lazdelė pildo kiekvieną savininko norą, tačiau sulig kiekvienu išpildymu ji susitraukia.
Svieto perėjūnas – kuris dažnai keičia gyvenamąją vietą ir darbą; bastūnas. Posakis gali būti kilęs iš Sūnaus palaidūno įvaizdžio.
Svieto lygintojas – donkichotiškas kovotojas už teisingumą ar socialinę lygybę. Posakis paimtas iš G. Landsbergio Žemkalnio (1852–1916) dramos „Blinda, svieto lygintojas“ (1907). Taip pat žr. Tadas Blinda.
Sveikame kūne sveika siela (lot. Mens sana in corpore sano) nuo sveikatos priklauso ir dvasinė būsena. Perfrazuota iš romėnų poeto Juvenalio (Decimus Iunius Iuvenalis) „Satyrų“, kur jis teigęs kiek kitaip: „patariu melsti, kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas“.
Svarbu dalyvauti, o ne laimėti – taip sakoma apie dalyvavimą kokiose nors varžybose, turnyre, konkurse ar viktorinoje, guodžiantis dėl galimos ar patirtos nesėkmės. Posakio autorius – prancūzų pedagogas ir istorikas P. de Kubertenas (Pierre de Coubertin, 1863–1937), Olimpinių žaidynių atgaivintojas. Šiuos žodžius jis pasakęs 1908 m. per IV Olimpiados atidarymą Londone. Nuo to laiko šis posakis tapo neoficialiuoju Olimpinių žaidynių šūkiu.
Sūnus palaidūnas (angl. Prodigal Son) žmogus, ignoruojantis ryšius su tėvais ar bendruomene, švaistūnas, klajūnas. Pavadinimas kilęs iš Kristaus pasakojimo apie jaunesnįjį sūnų, kuris „Kartą tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį“. Pasakojimas baigiasi sūnaus sugrįžimu, atgailavimu ir tėvo atleidimu jam, nes ‘šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’.
Su vandeniu išpilti ir vaiką (vok. Das Kind mit dem Bade ausschutten) perspėjimas, jog beatodairiškai ką kritikuojant ar neigiant, galima nejučiom pasmerkti ir teigiamas ar esmines reikalo puses. Spėjama, kad posakis galėjęs būti vokiečių liaudies patarlė, kurią pavartojęs katalikybės reformatorius M. Liuteris (Martin Luther, 1483–1546), vienoje iš savo poleminių kalbų pasakęs: „Negalima su nešvariu vandeniu iš vonelės išpilti ir paties vaiko“.
Stokholmo sindromas – įkaitų simpatijos teroristams ar net emocinis solidarizavimasis su jais. Termino autorius – švedų kriminologas ir psichiatras N. Bejerotas (Nils Bejerot, 1921–1988). Terminas atsirado po to, kai 1973 m. rugpjūtį Stokholme buvo apiplėštas bankas „Kreditbanken“. Apiplėšimo metu įkaitais tapo banko darbuotojai, išbuvę su plėšikais 6 dienas ir bandę juos užstoti per sulaikymo operaciją bei po jos. N. Bejerotas dalyvavęs įkaitų išlaisvinimo operacijoje kaip policijos pagalbininkas. Psichologiškai šis sindromas grindžiamas savisaugos instinktu.
Statyti oro pilis (pranc. Batir des chateaux en Espagne ‘statyti pilis Ispanijoje’) apie tuščias svajones ar nerealius projektus. Posakis atsirado XI a., kai Henrikas Burgundietis (Henrik af Burgund, ~1070–1112), tarnaudamas Leono ir Kastilijos (šiaurės vakarų Pirėnai) karaliui Alfonsui VI, 1095 m. pasiekė didelę pergalę prieš maurus, už ką karalius dovanojęs jam žemių Ispanijoje. Tose žemėse Henrikas Burgundietis pasistatęs puikias pilis. Kiti karo vadai ėmę svajoti pasekti Henriko pavyzdžiu ir gauti tokių pat dovanų. Amžininkai pradėję šaipytis iš kareivų svajonių ir ėmę jas vadinti „pilių statymu Ispanijoje“. Kadangi tas statymas buvo tik svajonėse, netrukus pačias tokias pilis praminė oro pilimis.
Statyti ant smėlio – pradėti ką be patikimo pagrindo, kurti nepagrįstus planus. Iš Kristaus palyginimo apie „paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio“, kurį netrukus nuplovė liūtys.
Spindesys ir skurdas (pranc. Splendeurs et miseres) sakoma, apibūdinant socialinį kontrastą. Posakis paimtas iš prancūzų rašytojo O. de Balzako (Honoré de Balzac, 1799– 1850) romano pavadinimo „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ (1847). Kurtizanė yra aukštuomenės nario išlaikoma meilužė.
Sparnuoti žodžiai (vok. Geflügelte Worte, angl. Winged words). Daugelyje Europos kalbų paplitę literatūrinės kilmės aforizmai ar publicistiniai štampai. Posakio autoriumi laikomas sen. graikų poetas Homeras (Homerus, 8 a. pr. m. e.), vartojęs būdvardį sparnuotas kaip dažną epitetą, „Odisėją“: „Kreipėsi meiliai į jį ir sakė žodžiais sparnuotais“, arba: „auklė miela Euriklėja pravirko / Ir, atsidusus giliai, jam tarė žodžiais sparnuotais“.
|
|
Paskutiniai komentarai