Geriau vėliau negu niekada

Geriau vėliau negu niekada (lot. Potius sero quam nunquam) suplanuoti geri darbai visada naudingi, net ir vėliau padaryti. Posakis iš romėnų istoriko T. Livijaus (Titus Livius, 59 pr. m. e.) veikalo „Nuo miesto įkūrimo“.

Geltonoji spauda

Geltonoji spauda (angl. Yellow press) periodiniai leidiniai, skelbiantys įvairius gandus, prasimanymus, skandalus, informaciją iš privataus garsenybių gyvenimo, kad tokiu būdu padidintų savo tiražą. Pavadinimas kilo iš 1896 m. JAV populiaraus komikso, kurio pagrindinis herojus buvo plikagalvis, kvailai besišypsantis atlėpausis berniukas su geltonais naktiniais marškiniais (The Yellow Kid). Komikso piešiniuose jis vaizduojamas besitrainiojantis geto gatvėmis ir bendraujantis su panašiais į save veikėjais, dažniausiai irgi vaikais, bei primityviai komentuojantis aktualijas. „Geltonojo vaikio“ kalba – skurdus geto žargonas, ant jo naktinių būdavo užrašytos reklaminių tekstų parodijos. Komikso leidėjas buvo Dž. Puliceris (Joseph Pulitzer, 1847–1911). Puliceriui perėjus dirbti pas laikraščių magnatą V. Herstą (William Randolph Hearst, 1863–1951) ir kartu ėmus leisti laikraštį New York World, konkurentai jų laikraščio turinį praminė geltonąja žurnalistika, o leidinius, spausdinančius tokios žurnalistikos kūrinius – geltonąja spauda. Dar žr. Bulvarinė spauda.

Geležinė uždanga

Geležinė uždanga (vok. Eiserner Vorhang, angl. Iron curtain) ideologinė ir fizinė riba, 1946–1989 m. skyrusi TSRS ir jos marionetines šalis nuo likusios Europos bei apskritai nuo Vakarų pasaulio. Geležinė gro tuota uždanga iš tikrųjų buvo naudojama Vokietijos teatruose, kad scenos gaisro atveju atitvertų ją nuo žiūrovų salės. Pati sąvoka randama žydų babiloniškajame Talmude (V a.), Sotos traktate, kur rašoma: „Net geležinė pertvara negali atskirti Izraelio (žmonių) nuo jų dangiškojo tėvo“. Spėjama, kad pirmą kartą kaip metafora terminas buvo pavartotas skandinavų literatūroje apie 1901 m. Jį vartojo ir H. Velsas (Herbert George Wells, 1866–1946) fantastiniame romane „Dievų maistas“ (The Food of the Gods, 1904), apibūdindamas priverstinę vienatvę.

Geležinė ledi

Geležinė ledi (angl. Iron lady) griežta, valdinga, ryžtinga vadovė. Pirmoji taip buvo praminta Didžiosios Britanijos politikė M. Tečer (Hilda Margaret Thatcher, g. 1925), baronienė (1992), Britanijos Konservatorių partijos vadovė (nuo 1975), šalies ministrė pirmininkė (1979–1990). Šią pravardę 1976 m. jai davė rusų karinis laikraštis už aštrias kapitalizmą ir demokratiją ginančias kalbas bei komunistinio režimo kritiką. M. Tečer neužsigavo ir po savaitės pareiškė priimanti šį titulą.

Gauti su motinos pienu

Gauti su motinos pienu (lot. Cum lacte nutricis suxisse ‘su žindyvės pienu įsiurbė’) apie savybes ar pažiūras, gautas ankstyvoje vaikystėje. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Posakį perfrazavęs šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), knygoje „Išpažintys“ teigęs, jog Kristaus vardą jo širdis priėmusi dar su motinos pienu.

Gamtos šauksmas

Gamtos šauksmas (angl. The Call of the Wild) žr. Protėvių šauksmas.

Gamta nepakenčia tuštumos

Gamta nepakenčia tuštumos (lot. Natura abhorret vacuum) neprižiūrimoje ar nepuoselėjamoje vietoje vis vien kas nors atsiranda. Posakio autoriumi laikomas Renesano laikų prancūzų rašytojas F. Rablė (François Rabelais, 1494–1553), įdėjęs jį į „Girtų šnekas“ romane „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (La vie de Gargantua et de Pantagruel, 1532–1564), kur tuo posakiu personažas ragina tarną pripilti jam vyno į taurę, nes toji jau tuščia.

Figos lapelis

Figos lapelis – nepatikima, formali, lengvai pašalinama ko nors slapto, intymaus ar gėdingo priedanga. Pasak Senojo Testamento, paragavę vaisių nuo pažinimo medžio, Adomas su Ieva „suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus”. Krikščioniškojoje ikonografijoje pirmieji žmonės vaizduojami prisidengę nuogybę figos šaka ar lapu.

Figaro šen, Figaro ten

Figaro šen, Figaro ten apie judrų, apsukrų, visur suspėjantį žmogų. Žodžiai iš italų kompozitoriaus Dž. Rosinio (Gioachino Antonio Rossini, 1792–1868) operos „Sevilijos kirpėjas“ (1816), kurioje pagrindinis personažas kirpėjas Figaro šiais žodžiais apibūdina pats save.

Faras (Faraonas)

Faras (Faraonas) – ironiškai policininkas. Metafora atėjusi iš XVIII-XIX a. Paryžiaus argo. Prancūzų policininkai faraonais pradėti pravardžiuoti dėl aukštų kepurių. Lietuvių kalboje ši metafora paplito per grožinę verstinę literatūrą, ko gero per V. Hugo kūrinius. Faraonai, sen. Egipto valdovai, dėvėjo aukštas pailgas kepures kaip valdžios simbolį. Pats žodis faraonas Europoje paplito per lotynų kalbą, į kurią pateko iš sen. egiptiečių kalbos per hebrąjų ir graikų kalbas. Tai dūrinys, kurio reikšmė yra ‘namas’ + ‘didis’.