Praregėjęs žmogus “apie nieką negalvoja ir dėl nieko nesijaudina”. Tamsus žmogus apie nieką nežino ir nieko neišmano. Šie du gali susitarti ir veikti kartu. Vidutinybės daug kalba ir daug rūpinasi, daug kuo domisi ir kuria daug planų. Dėl to jie įtartinai žiūri vienas į kitą, priversti juos veikti drauge nelengva.
|
|||||
|
Pažvelk į vienišą debesį, kylantį iš už kalno: ką bedarytum, iš kelio jo nepakreipsi. Pažvelk į šviesų veidrodį, kabantį danguje: kaip besistengtum, iš vietos jo nepajudinsi. Ilgalaikis skonis slypi ne kvapniuose vynuose, o žirniuose ir vandenyje. Liūdnos mintys gimsta ne mirtinoje tyloje, o tarp dūdelių ir stygų garsų. Reikia žinoti: stiprus aromatas ilgai neišsilaiko. Vienintelis tikras kvepėjimas yra tas, kuris neturi aromato. Tie, kurie trokšta vienatviškos ramybės, stebi “baltus debesis virš tolimų viršunių” ir prasiskverbia į paslaptingumą. Tie, kuriuos žavi gyvenimo blizgesys, mėgsta kerinčias dainas, gundančius šokius ir užmiršta nuovargį. Tačiau tiktai pažinę save žmonės netrokšta vienatviškos ramybės ir nesižavi gyvenimo blizgesiu. Jie nedaro nieko, kas sukeltų nedarną sų sieloje. Ne tau skirta laimė, nepagrįstas prasigyvenimas, visos būties kūrėjo neparuošta sėkmė – visa tai spąstai, kuriuos žmonėms stato pasaulis. Jeigu, atsitrenkęs į juos, neužriesi į viršų nosies, būtinai juos apeisi. Kalnų gėlių niekas specialiai nelaisto, laukinių paukščių niekas specialiai nelesina. Bet jų skonis ir kvapas švelnus. Kai mes išmoksime nesaistyti savęs su aukštuomenės gyvenimo papročiais, argi mes neatsikratysime ir jo dvokimo? Prieš pradėdamas auginti gėles ir bambuką, grožėtis gervėmis ir stebėti žuvis, susirask sau ramybę. O jeigu paprastai persikelsi į gražią vietovę, apsupsi save žavingais daiktais ir iš nuogirdų spręsi apie Konfucijaus išmintį bei Budos žodžiais tvirtinsi apie būties tuštybę, tai kas gi čia subtilaus? Mūsų gyvenimas iš esmės lėlių spektaklis. Reikia tik laikyti siūlus savo rankose, nesunarplioti, tampyti juos savo valia ir pačiam spręsti, kada eiti, o kada stovėti, neleisti jų tampyti kitiems – tada tu pakilsi virš scenos. Gašli moteris iš meilės vyrams tampa vienuole. Ūmus žmogus dėl savo karštumo išeina į vienuolyną. Padoriuose namuose dažnai veisiasi paleistuvavimas ir ištvirkavimas. Taip jau surėdytas pasaulis. Kai stebi kalnų miškus ir per akmenis bėgančius upelius, drumzlina nuo pasaulio purvo širdis pamažu apsivalo. Kai įsiskaitai į senovės kanonus ir žiūri senovės meistrų paveikslus, pasaulio nešvankybės dvasia po truputėlį išsisklaido. Todėl kilnus žmogus, nors ir pasiduoda lengvabūdiškam grožėjimuisi daiktais, žiūri į pasaulį kaip į veidrodį ir taip taiso savo širdį. |
|
||||
|
© 2012 Posakiai.lt - aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, sveikinimai, tostai, sms tekstai, mintys. |
|||||
(Be įvertinimo)
Loading ...
Paskutiniai komentarai