Raganų medžioklė

Raganų medžioklė (angl. Witch-hunt) a) pastangos išsiaiškinti praeityje nusikaltusius žmones; b) kitaminčių (politinių) persekiojimas. Posakis atsirado Renesanso laikais, kai Europoje bažnyčia itin suaktyvino žyniuonių, žolininkų, aiškiaregių ar religinių kitaminčių (kitaip eretikų) persekiojimą, apšaukusi juos raganomis, raganiais, šėtono sąjungininkais. Aktyviausias raganų procesų laikotarpis buvo 1400–1700 m. Kentėjo ir niekuo dėti, tačiau raganavimu apkaltinti ir fizinio tardymo neištvėrę žmonės, daugiausia moterys. „Įrodžius“ raganavimą, žmogus būdavo sudeginamas ant laužo, rečiau – kitaip nužudomas. Susidorojimo su ragana teisėtumas nurodomas jau Senajame Testamente, Mozės surašytame kodekse: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“, o raganų procesų ištakos siekia senovės Egipto ir Babilono laikų teisyną.

Puota maro metu

Puota maro metu (rus. пир во бремя чумы) nerūpestingas, linksmas gyvenimas visuotinės suirutės ar karo metu. Posakio autorius – rusų poetas A. Puškinas (1799–1837), taip pavadinęs dramatiškas scenas, parašytas 1832 m. pagal škotų poeto Dž. Vilsono (John Wilson, 1785–1854) poemą „Maro miestas“. Pati sąvoka galėjo atsirasti iš italų rašytojo Dž. Bokačo (Giovanni Boccaccio, 1313–1375) knygos „Dekameronas“, kurios pradžioje pasakojama, kaip, siaučiant marui Florencijoje, „septynios damos ir trys jauni vyriškiai“ su savo tarnaitėmis ir tarnais nusprendžia pasitraukti į atokesnę vietą užmiestyje ir linksmai leisdami laiką pralaukti, kol epidemija nurims. Taip pat žr. Baltazaro puota.

Puoštis svetimomis plunksnomis

Puoštis svetimomis plunksnomis (lot. Gloriari alienis bonis ‘girtis svetimomis gėrybėmis’) dangstytis svetima šlove ar nuopelnais, juos savintis ir jais didžiuotis. Posakis iš romėnų rašytojo Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčios apie išdidžią kuosą ir povą, kurio plunksnomis toji puošusis, tačiau jos nepriėmę nei povai, nei vėliau kuosos. Pasakėčios siužeto autoriumi Fedras nurodo Ezopą.

Prozit!

Prozit! (lot. Prosit! ‘tegul eina į gera’) linkėjimas užgeriant; atitinka lietuvių į sveikatą! Taip sakydavo užgerdami romėnai; atsakymas būdavęs Reprosit! ‘jums irgi’. Iš lotynų kalbos šis ritualinis vaišių žodis paplito kitose Europos kalbose.

Protų nutekėjimas

Protų nutekėjimas (angl. Brain drain ‘smegenų nutekėjimas’) specialistų, mokslininkų emigracija. Posakis atsirado po II pasaulinio karo, kai daug inžinierių ir mokslininkų, ypač britų, ėmė keltis gyventi į karo nepaliestas JAV, kur tiek darbo, tiek buities sąlygos bei atlyginimai buvo kur kas geresni nei karo nualintoje Europoje.

Protėvių šauksmas

Protėvių šauksmas (angl. The Call of the Wild ‘gamtos šauksmas’) pagrindiniai instinktai, pasąmonė. Posakis kilęs iš amerikiečių rašytojo Dž. Londono (Jack London, 1876– 1916) apysakos lietuviško pavadinimo, nusižiūrėto iš rusiško vertimo.

Prokrusto lova

Prokrusto lova – dirbtinė norma, rėmai, į kuriuos per jėgą kas nors spraudžiama. Graikų mite Prokrustas buvęs milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus ir guldydavęs juos į lovą tam, kad numarintų kančiose: tiems, kam lova būdavusi per trumpa, nukirsdavęs kojas, tuos, kam per ilga, – ištempdavęs. Prokrustą nužudęs Tesėjas, paguldęs plėšiką į jo paties lovą, kuri jam buvusi per trumpa.

Pro medžius miško nemato

Pro medžius miško nemato (vok. Den Wald vor lauter Baumen nicht sehen) sakoma, kai per smulkmenas nematoma esmės. Posakio autorius – vokiečių poetas K. Vylandas (Christoph Martin Wieland, 1733– 1813), pavartojęs jį poemoje „Mūzarionas, arba gracijų filosofija“. Kitur nurodoma, kad Vylandas jį perfrazavęs iš vokiečių poeto F. Hagedorno (Friedrich von Hagedorn, 1708–1754) eilėraščio „Horacijus“.

Priešas nesnaudžia

Priešas nesnaudžia – ironiškas perspėjimas tiems, kas turi varžovų ar konkurentų, skatinimas būti veikliems. Perfazuota iš apaštalo Petro pamokymų: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“.

Prasti popieriai

Prasti popieriai – apie nepalankią kieno situaciją, padėtį, blogus reikalus. Posakis galėjo atsirasti XIX a. Lietuvoje, kai carinė valdžia ėmėsi bajorystės revizijos ir tikrieji bei apsimetėliai bajorai stengėsi dokumentiškai ją įrodyti. Posakis turėjo pradinę dokumentų vertinimo reikšmę, jei bajorystės dokumentai būdavę nepakankami ar išaiškėdavusi jų klastotė.