|
|
Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu.
Mano meilė plati kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.
Tu išėjai kai saulė leidosi į rūką,
Ir negrįžai kai baigėsi žiema.
Tau tik vienos nakties pritrūko
Ir būtume tryse – aš, tu ir pavasaris.
Aš ateinu sapnų keliu..
Į tavo širdį beldžiuos tyliai
Ir man pačiai truputį nejauku,
Nes dar labai tave myliu.
Sapnuos dažnai prisėdu aš šalia
Ir tyliai tau kuždu.. myliu..
Į tylą ištiesiu rankas
Ir savo širdį dalinu perpus..
Ak, pasakyk, kodėl Amūrui
Leidai mano širdį apkerėti ?
Ir taip slapčia karštai širdy
Turiu dabar tave mylėti..
Per šitiek laiko supratau –
Kad niekada taip kito nemylėsiu..
Nors daug jau metų pralėkė šalia –
Tavęs išrauti nepajėgsiu..
Aš ateinu senu keliu
Ir atnešu svajonę rankoj..
Tik man pačiai truputį neramu –
Aš pasiilgau tavo bučinių..
Aš turiu širdelę, kuri plaka del TAVĘS..
Aš turiu žvaigždelę, kuri šviečia dėl TAVĘS..
Aš turiu tiek daug, bet neturiu TAVĘS!
Gal kada dar prisiminsi. Gal niekada nepamirši.. Gal kada dar apkabinsi ir nuraminsi. Gal kada nors vėl būsim kartu. Gal kada nors jausim tuos šiltus jausmus. Ir būsim tik aš ir tu.
Kaip man šiandien liūdna
Ir sėdžiu aš viena,
Mano mintys skrieja,
Mąstau apie tave.
Žiūriu aš pro langą
Ir vėl matau tave
Virpa širdelė iš laimės,
Vėl matant tave.
Kelionė – prasideda nuo žvilgsnio,
Jis uzkabina..
Ties viduriu susipažinimas..
Pabaigoje prisirišimas..
O už pabaigos amžinybė..
Buvimo kartu ir nerelybei apsakomo jausmo..
Meilės..
Tai kelionė į laimę – tavo širdį.
Tavo akys kaip jūra,
Žydros,- jose paskęst galiu,
Plaukai kaip auksas blizga,
Tu mano karalaitė, kuri pametė kurpaitę,
Tu mano meilė amžina.
Aš nenoriu visko iškalbėti,
Nes paskui, žinau, ateis lengvumas.
Ir nukritusi aštri kančios žvaigždė
Ges be virpesio ūksminguos krūmuos.
Aš nenoriu visko iškalbėti -
Tegu žeidžia žodžiai nesakyti.
Tegu gula ant liūdnos širdies
Kančios akmeniu lyg aštrūs dolomitai.
Aš nenoriu visko iškalbėti -
To, kas gali skaudinti ir gelti,
Nes žinau, nėra jėgos, kuri
Šitą “žvaigždę” vėl dangun įkeltų..
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias.. Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn.. nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti..
Aš ištarti galiu,
Daug žodžių gražių.
Bet gražiausias yra,
Myliu Tave!
Galiu jį kartoti kas dieną,
Dešimt kartų per dieną!
Galiu aš sakyti,
Galiu padaryti,
Galiu apkabinti
Ir pasakyti:
Noriu aš būti
Tavo mergytė..
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.
Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,
Neklausynėk kvailai, o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,
Na, o tada: “Ar jau geriau?” paklausk.
Jei kada nors supykdyčiau tave,
Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,
Snaige ištirpsiu tavo gerume,
Aš – moteris, mane suprask ir gink.
Kai priartėsite prie gyvenimo pabaigos,
vienintelis reikšmingas dalykas bus
toji Meilė, kurią davėte ir gavote.
Kelionėje į kitą pasaulį
vienintelis dalykas,
kurį jūs pasiimsite su savimi, bus Meilė;
ir vienintelė vertybė,
kurią paliksite šiame pasaulyje,
taip pat bus Meilė.
Nieko daugiau..
Ji: Tas nelaimingas atsitikimas pakeite mūsų abiejų gyvenimus.. O viskas buvo taip.. Per valentuškę ėjau aš ir ėjai tu.. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai tave išvydus man kiaurai per širdį perskriejo strėlė..
Jis: Tada buvo eilinė mano darbo diena, kai ėjau namo.. staiga nuo neapsakomo grožio aš sustojau.. išvydau tave.. berods tai buvo Šv. Valentino diena.. dar ir dabar pamenu tas gražias akis, kaip jos giliai pervėrė man širdį, lyg kokia strėlė..
Juk būna kartais kai yra situacijų, o jų paaiškint nemoki..
Mažuti mano brangus,
Tau dovanoju savo jausmus
Pačius tyriausius, gražiausius, stiprius
Kokius tik esu iš tavęs aš patyrus..
Tik priimki su meile, pagarba, šiluma
Nes juk aš tavo išrinktoji, būsimoji žmona!
Mylėjau ir tebemyliu..
Nors tu dabar toli,
Bet mano mintys visada su tavimi.
Aš žinau, kad tu sugrįši
Nepaliksi manes šiam pasauly..
Aš lauksiu kiek reikės,
Kol vėl mūsų širdys
Galės plakti kartu!
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias.. Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn.. nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti..
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.
Rudenėja jau rudenėja, lapai meta lapus.
Rudenėja jau rudenėja, man darosi vis neramu.
Rudenėja jau rudenėja, tamsa temdo širdis.
Rudenėja jau rudenėja, lietus jau aplanko mus.
Rudenėja jau rudenėja, šaukiu tave balsu kimiu.
Rudenėja jau rudenėja, atsiliepk prašau, kur bebūtum tu.
Aš ištarti galiu,
Daug žodžių gražių.
Bet gražiausias yra,
Myliu Tave!
Galiu jį kartoti kas dieną,
Dešimt kartų per dieną!
Galiu aš sakyti,
Galiu padaryti,
Galiu apkabinti
Ir pasakyti:
Noriu aš būti
Tavo mergytė..
Tu skaitai tik tai, ką aš tau rašau,
Tu girdi tik tai, ką aš tau sakau.
Nematai šviesos.. Nematai dienos,
Tau nereikia net pavasario gaivos..
Tu norėtum atsibusti tyloje,
Tu noretum tyloje pajusti mane
Ir kad liktų viskas amžinai.
Ta tyla ir tie jausmai..
Nesvarbu, kad dabar šalta ir tamsu,
Tau svarbu, tik būti su manim kartu,
Nesvarbu nei laikas nei vieta,
Tau svarbu tik tai kas mūsų širdyse..
|
|
(Be įvertinimo)
Loading ...
