Tostai Vestuvių Proga | Posakiai.lt

Vidurnakčio paskaita

Trečia valanda nakties. Gatvėje policininkas sustabdo vyriškį.
– Kur skuodžiate taip vėlai? – klausia jis.
– Skubu į paskaitą moralės tema.
– Ką čia niekus tauškiate?! Kas tokiu metu skaito paskaitas?
– Pone policininke, mano žmona.
Pakelkime taures, kad šiąnakt nė vienam netektų klausytis paskaitos moralės temomis.

Spiritistų seansas

Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

Daugpatystė

Kažkoks persas musulmonas sėdėdamas ir gražbyliaudamas gyrė daugpatystę bei malonumą turėti dvi žmonas! Čia buvo ir kitas persas, kuris turėjo tik vieną žmoną. Paklausęs gražbylio jis panoro antrosios žmonos. O musulmonams, kaip žinoma, oficialiai galima turėti keturias žmonas. Taigi tasai persas vedė dar vieną. Pirmą vestuvių dieną jis priėjo prie naujos žmonos kambario durų, pasibeldė. Užrakinta. Kiek jis bemaldavo, kiek beprašė atidaryti duris, jauna žmonelė nesutiko jo įsileisti.
– Eik! – sako ji. – Eik pas savo pirmąją žmoną.
Teko kulniuoti pas pirmąją. Tačiau toji įsižeidusi irgi užkabino duris. Neįsileido jo pas save. Naktis buvo šalta. Vargšelis gatvėje sušalo ir nušlitiniavo miegoti į artimiausią mečetę. Vos tik jis įsitaisė ant grindų, staiga pasigirdo kažkieno kosulys.
– Kas čia? – paklausė jaunavedys.
Tamsumoje nepažįstamasis pasisakė kas esąs. Pasirodė, jog tai tas pats žmogus, kuris labai gyrė daugpatystę.
– Kodėl tu mečetėje? – nustebo nelaimingas jaunavedys.
– Todėl, kad aš turiu dvi žmonas ir nė viena neįsileidžia pas save pavyduliaudama kitai.
– Tai kodėl tu taip gyrei daugpatystę?
– Matai, man vienam liūdna ir nyku nakvoti mečetėje… Aš ir nutariau įsigyti likimo draugą.
Tad pakelkime taures už tai, kad mes, katalikai, ir esame apsaugoti nuo daugpatystės.

Naktinė kepuraitė

Uzbekas vedė našlę. Po vestuvių žmona atidarė skrynią ir parodė savo brangenybes. Paskui iš skrynios kampo ištraukė keletą naktinių kepuraičių.
– Kam jų tiek daug? – nustebo jaunikis.
– Tai mano buvusių vyrų kepuraitės, – paaiškino ji. – Nė vienas iš jų nesulaukė nė dviejų vedybinio gyvenimo metų: jie mirė.
Tai išgirdęs jaunuolis nusitraukė nuo galvos kepuraitę, sviedė ją žmonai sakydamas:
– Vardan Alacho! Paimk tu šią kepuraitę ir palik mane ramybėje. Mano vargšė motulė neturi kito sūnaus, tik mane vieną! – tai pasakęs jis davė kojom valią.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie laiku pastebi šeimyninio gyvenimo nelaimę!

Trys paveikslai

Kinai turi tris paveikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimąstęs žmogus, antrajame – žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis – visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: „Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti“. Po antruoju – „Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi“. Po trečiuoju paveikslu – užrašas: „O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas“.
Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmų ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!

Ištįsę veidai

Tai atsitiko Vidurinėje Azijoje. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
– Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimąjį.
– Brangioji, man…
– Nepertrauk! Štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
– Tu turėjai dar ir kitą?
– Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilinės metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
– Ko tu taip? – įsižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ką?
– O ne… Aš tiesiog įsivaizduoju, kaip ištįs jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Nuomonės apie vedybas

– Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodėl taip atsitinka?
– Jos ieško idealaus vyro.
– O koks jų idealas?
– Vyrai, kurie sutiktų jas vesti.
– Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
– Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
– Man atrodo, – pasakė viena dama; – kad vedybos – tai miražas dykumoje… Su rūmais, palmėmis, kupranuga-riais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja kupranugariais.

Sūnus ketina vesti

– Justai, kada gi pagaliau vesi?
– Kai surimtėsiu.
– O kada surimtėsi?
– Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris.
– Kodėl?
– Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės.
– Sūneli, nevesk gražuolės! – pataria motina. – Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems.
– Verčiau tegul kitiems būna graži negu man bjauri! – atkirto sūnus.
Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko:
– Justai, nevesk sausio mėnesį, – vesk balandį.
– Kodėl? – nustebo vaikinas.
– Išloši dar tris mėnesius.
Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.

Duktė ruošiasi tekėti

Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
– Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
– Ištekėk už jo!
– Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
– Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.

Piršlys

Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
– Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, – pasakė jaunikaitis.
– Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! – paneigė piršlys.
– Aš ją mačiau. Mergina – žvaira…
– Tai ir gerai… Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
– Ji neūžauga.
– Džiaukis. Vadinasi, jai reikės mažiau medžiagos drabužiams.
– Bet juk jos viena koja trumpesnė.
– Tačiau užtat kita ilgesnė.
– Žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio…
– Vaikine! – supyko piršlys. – Tu nori, kad ji neturėtų nė mažiausio trūkumėlio?!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!

Posakiai.lt

Kategorijos