Raudonasis kazokas

Išdykusį vaiką tėvas vis pagąsdindavo:
– Vieną kartą trūks mano kantrybė ir aš tau užkursiu tokią pirtį, jog šoksi raudonąjį kazoką.
Berniukas pradėjo lankyti mokyklą. Vaikus mokė nedidutis piktas mokytojas. Savo stalo stalčiuje jis laikė storą liniuotę. Visiems teko jos paragauti. Todėl nedrįsdavo vaikai net prieiti prie mokytojo stalo.
Kartą beišdykaudamas šis berniukas pertraukos metu nulaužė jaunos slyvaitės viršūnę. Mokytojas tai matė pro langą. Prasidėjus pamokai, mokinukas nujautė besiartinančią audrą. Ir neapsiriko.
Skardus mokytojo balsas rūsčiai paklausė, kas nulaužęs slyvaitę. Nusikaltęs mokinukas susigūžė, nuleido galvą, bet neprisipažino. Staiga prieš jį išdygo mokytojas.
– Tavo darbas? – suriaumojo.
Nelaukęs atsakymo jis čiupo vaiką už sprando. Iš baimės mokinukas visas drebėjo. Rodės, jam iššoks širdis iš krūtinės. Visi vaikai nuščiuvo ir laukė egzekucijos.
– Ištiesk delną! – suriko mokytojas.
Vaikiukas nusisuko į šoną, užsimerkė ir atkišo delniuką. Paskutinę akimirką jis suktelėjo galvą ir pamatė iškeltą liniuotę. Neapsakoma baimė sukaustė jį. Vaikiukas trepsėjo vietoje, su viltimi žvelgė į duris ir norėjo sprukti. Bet tuo metu ore sušvilpė liniuotė, vaikutis instinktyviai truktelėjo rankutę. Kliuvo ne jam, o paties egzekutoriaus kojai.
Mokytojas raitėsi iš skausmo. Susiėmė rankomis koją ir išdarinėjo visokias figūras – šoko tikrą „raudonąjį kazoką“.
– Na ir gerai! – pagalvojo mokinukas. – Taip tau ir reikia!
Ši menkutė laimės akimirka buvo trumputė: paraudęs iš pykčio mokytojas čiupo vaikiuko ranką ir liniuote ėmė svilinti delniuką. Tarsi elektros srovė ėjo per visą jo kūnelį, degė delniukas, ūžė galvelėje, o skausmas, rodės, smelkėsi į smegenis.
Dabar jau berniukas šoko „raudonąjį kazoką“. Šoko geriau už mokytoją.
Geri mokiniai visada pralenkia savo mokytojus.
Pakelkime taures už didžiausius Lietuvos nusikaltėlius bei teisėsaugos darbuotojus, kurie tik glėbesčiuojasi ir netgi nebando šokti „raudonojo kazoko“.

Sugebėjimai

Susitiko du vagys: jaunas ir senas. Senasis sako:
– Jeigu įlipsi į medį ir iš po tupinčio paukštelio pavogsi šešis kiaušinius, būsi mano kompanionas.
Jaunasis vagis nusimetė drabužius ir tarsi gyvatė įsliuogė į medį. Jis ištiesė ranką į lizdą, tačiau tuo momentu paukštis pabudo ir garsiai sukliko. Jaunuolis grįžo tuščiomis rankomis. Tada išsiruošė pademonstruoti meistriškumą senasis vagis. Jis nusimetė drabužius, įsliuogė į medį ir iš lizdo sumaniai ištraukė šešetą kiaušinių.
Išlipęs iš medžio senasis neberado savo drabužių.
Pakelkime taures už puikiuosius mokinius.

Nesupranta juokų

Kurkutis kasdien vėluodavo į darbą. Pavėlavusį draugai sutikdavo su „muzika“, o tądien nutarė jį pamėtyti į viršų. Išmetė kartą, išmetė kitą… O tas prašosi, žada daugiau niekada nebevėluoti. Bet anie neklauso, klykaudami iš džiaugsmo jį vis mėto. Kurkutis pradeda visa gerkle rėkti. Niekas jo neklauso. Pagaliau žmogutis tilo, nutilo. Kai bendradarbiams nusibodo jį svaidyti, pastatė ant kojų. Tačiau šis nebestovi. Paguldė – guli. Teko greitąją kviesti. Kol iškvietė, kol ši atvyko… Žinoma, jau ir atvažiuoti nebuvo reikalo. Sako, jog vargšelio viduriuose kažkas trūkę.
Na ir žmonės dabar! Juokų nesupranta.
Pakelkime taures už nejuokingus juokus. Lai jie būna palaidoti kartu su tais, kuriems panašūs juokeliai sukelia džiaugsmą!

Knarkimas

Iš Palangos traukiniu grįžta poilsiautojai. Viena moteris išgirdo knarkimą, sklindantį iš gretimo kupė. Keleivė pastuksena kumščiu į sieną. Knarkimas nutilo. Bet po valandėlės jis vėl pasigirdo. Keleivė vėl stuksena į sieną. Knarkimas laikinai nutyla. Ir taip visą kelionę.
Rytą nusikankinusi keleivė pažvelgė į gretimą kupė ir su priekaištu pasižiūrėjo į vyriškį, gulintį prie tos pačios sienos.
– Aš visą naktį nemiegojau, – pasakė ji liūdnai. – Vis beldžiau į sieną.
– Girdėjau, – atsakė vyras. – Bet aš buvau taip pavargęs, jog negalėjau atsikelti ir ateiti pas jus.
Daugelis atostogautojų patiria įvairiausių nuotykių. Ir nieko čia nėra stebėtino. Tad pakelkime taures už atostogų nuotykius. Manau būtų įdomu čia išgirsti įdomiausius jūsų atostogų nuotykius. Konkurso žiūri – visi čia sėdintieji. Už įdomiausią nuotykį suteikiama teisė autoriui pačiam pasiūlyti tostą.

Paršelis

Vilniečiai vyras su žmona Ignalinos rajone susirado ūkininką, gyvenantį paežerėje netoli miško. Gražios vietos suviliojo turtingus vasarotojus. Sutuoktiniai išsinuomojo erdvų kambarį. Vieną gražią dieną pasivaikščioję jie ūkininko paklausė:
– Sakykite, kodėl vienos bulvės žydi baltai, kitos violetine spalva?
Ūkininko, matyt, būta išdaigininko ir jis šypsodamasis per ūsą atsakė:
– Matote, violetine spalva žydi neskustos bulvės, o balta – skustos.
Poilsiautojo žmona pasisuka į vyrą ir sako:
– O tu šito nežinojai…
Kitą dieną poilsiautoja ūkininko paklausė, kur dėti maisto atliekas. Jis jai pasisiūlė parduoti paršelį. Vilniečiai taip ir padarė. Gavo tvarte aptvarą, augino ramų gyvulėlį, pakasydavo. Paršelis prijunko prie vasarotojų ir iš tolo juos sveikindavo savo kriuksėjimu. Laikas greitai prabėgo. Rudeniop vasarotojai paklausė ūkininko, ar jis nenorėtų nusipirkti jų auginto paršo.
– Taip sakant, priklauso nuo kainos… – numykė ūkininkas.
– Mes už jį jums sumokėjome aštuoniasdešimt litų, – atsakė vilnietė. – Bet kadangi visą vasarą juo naudojomės, tai parduosiu jį už keturiasdešimt litų. Sutinkate?
Tad pakelkime taures už tai, kad panašūs miestiečiai nepatektų į žemės ūkio ministeriją ir nesistengtų kelti Lietuvos žemės ūkio!

Atostogos čia pat

Susirinkusi šeima tariasi, kur praleisti atostogas. Sūnus ir sako:
– Aš tai su didžiausiu malonumu vykčiau ten, kur seniai bebuvau.
– Puiku, – atsakė tėvas. – Še pinigų ir nueik į kirpyklą.
Prieš atostogas visada iškyla papildomų rūpesčių. Vyras susirūpino, kur palikti vaikus atostogų metu.
Žmona pataria:
– Vaikus paliksime pas mano mamą, šunį duosime pasaugoti kaimynui, o katę paims mano draugė.
– Brangioji, jeigu bute bus tylu ir ramu, tai kurių galams mums kur nors važiuoti. Kuo puikiausiai galėsime pailsėti ir namie.
Bet ne visi vyrai atostogauja su žmonomis. Šit vyras išvažiuoja į Palangą. Žmona lydi jį į stotį.
– Ar būsi man ištikimas? – klausia ji.
– Na ir paklausei?! Kas aš – pranašas, ar ką?
Pakelkime taures už atostogaujančiuosius, kad jie laiką leistų be rūpesčių.

Aklasis

Gatvės sankryžoje, namo pasienyje, sėdi liūdnas vyriškis su tamsiais akiniais. Ant pavadėlio jis laiko šuniuką. Ant gyvulėlio kaklo kabo lentelė su užrašu: „Padėkite vargšui aklajam“. Šalia padėta kepurė su monetomis ir keliais banknotais. Praeivis įmeta banknotą ir sako nelaimingajam:
– Neturiu smulkių. Įdedu penkis ir paimu tris litus grąžos.
– Kokius penkis litus? – sušuko elgeta. – Ką čia niekus tauškiate?! Tamsta įmetei du litus, o nori pasiimti tris!
– Vadinasi, tamsta matai! – sušuko praeivis. – Tai tik apsimeti akluoju! Apgavystė!
– Čia nėra jokios apgavystės. Tai šunelis aklas, o ne aš…
– Ar ne gėda prašyti išmaldos! – vis piktinasi pilietis. – Vos pravėrei burną, o atsiduodi kaip tikra alaus statinė!
– Alaus? Statinė! Ponuli, negi aš galiu kvepėti konjakėliu ar šampanu?
Tad pakelkime taures už tai, kad mes galime kvepėti kuo tik norime.

Elgetos

Į mažą krautuvėlę įeina elgeta. Šeimininkas, įnikęs į buhalterijos knygas, prašo palaukti. Elgeta ilgai laukia. Pagaliau neištvėręs ir įsižeidęs sako:
– Aš jau laukiu gerą pusvalandį. Kiek dar reikės prašinėti?
– Palauk dar valandėlę, – pasakė krautuvininkas. – Baigsiu balansą ir, ko gero, abudu eisime prašinėti…
– Sušelpkite vargšą elgetą, – maldauja apšepęs vaikinas.
– Gėdintumeis elgetauti! – pasakė praeivis. – Tamsta esi sveikas ir gali dirbti.
– Aš prašau išmaldos, o ne patarimų! – pasigirdo atsakymas.
– Tai kodėl elgetauji?
– Man koją skauda.
– Bet tamstos rankos – sveikos. Galėtum dirbti.
– Bet nesveika koja man daugiau uždirba, negu prieš tai aš gaudavau už sveikas rankas.
Kitame gatvių kampe ištiesęs ranką stovi vaikinas.
– Kaip tau ne gėda! – piktinasi praeivis. – Toks jaunas, o jau elgetauji.
– Senatvei renku! – teisinasi vaikinas.
Pakelkime taures už tai, kad niekada gyvenime netektų stovėti su ištiesta ranka.

Kvaišelis

Kvaišas ir negražus vaikinas gyrėsi:
– Netikėkite, kad aš toks gimiau, kokį matote. Mama sako, kad visus stebinau savo grožiu, kai buvau mažas… Bet kažkas mane apkeitė.
Kartą jis pamatė, kaip daržininkas triūsia braškių lysvėse ir paklausė:
– Ką jūs čia ant braškių pilate?
– Atskiestas srutas, – atsakė daržininkas.
– Keista, nustebo kvaišelis. – O aš ant braškių pilu cukrų. Bet nieko nuostabaus – juk aš kvaišelis.
Pakelkime taures už daržininkus, kurie nebarsto cukraus braškių lysvėse, norėdami, kad uogos būtų saldesnės.

Siuvėjas

– Mieloji ponia, – pasakė žmogus. – aš galiu padaryti kiekvieną moterį laiminga.
– Kas jūs toks? Burtininkas? Stebukladaris?
– Ponia, aš – moteriškų drabužių siuvėjas.
Tikrai, geras siuvėjas mus puošia, geru drabužiu apsirengę mes ne tik puošnūs, gerai jaučiamės, esame labiau pasitikintys ir, kaip sau norite, savotiškai laimingi. Tačiau ne visada mes patenkinti siuvėjo darbu. Šit, pavyzdžiui, ateina pas siuvėją klientas ir pareiškia:
– Tik porą kartų apsivilkau tamstos siūtą švarką, o viena siūlė ėmė ir … iširo.
Norėdamas išsisukti nuo nemalonumų siuvėjas ramiai atsako:
– Bet matote, pone, kaip stipriai prisiūtos sagos.
Siuvėjas sukirpinėjo drabužį kažkokiam turkui. Tas atidžiai sekė, kad meistras nepavogtų gabalo medžiagos. Staiga siuvėjas garsiai tik drikst orą! Turką pagavo toks juokas, kad jis net atsilošė užsimerkęs. Siuvėjas pasinaudojo šia akimirka ir paslėpė gabalą medžiagos. Turkas išsitiesia, šypsosi ir sako:
– O meistre, padaryk taip dar kartą!
– Negalima, – atsakė siuvėjas, – drabužis bus per ankštas.
Tad pakelkime taures už mus aprengiančius žmones, kurių dažniausiai tinkamai neįvertiname.

4 puslapis iš 1112345678910...Paskutinis »