Netikėta mirtis

Staiga mirė didžiulės firmos vienas iš savininkų. Rytą jis atėjo į darbą, o dabar štai jau karste. Tardytojas apklausinėja vienintelę liudininkę – sekretorę, tą ankstų rytą mačiusią savo viršininką.
– Prašom papasakoti viską, ką žinote, – pasakė Temidės tarnas, pasiruošęs užrašyti kiekvieną svarbią detalę.
– Pone tardytojau, – atsiduso jauna, dailutė panelė aukštai permesdama kojytę ant kitos kojytės. – Jis atvažiavo, įėjo į kabinetą, paskui paskambino, kad užeičiau. Ant stalo prieš mane padeda penkiasdešimt litų ir apkabina mane. Aš tyliu. Jis padeda ant stalo šimtinę ir pabučiuoja. Aš tyliu. Jis išsitraukia šimtą dolerių ir paglosto mano krūtinę. Aš tyliu. Mano viršininkas meta kitą šimtinę ir jo ranka nuslenka žemyn. Aš tyliu. Nebežinau, ką daryti, ką atsakyti. O jis karštai alsuoja, nebežino, kiek toliau ant stalo bedėti ir pradeda mekenti: „Na, na, supranti, supranti… Kiek imtum, jeigu, jeigu ką daugiau…“ Aš užuominas supratau, todėl teisybę ir pasakiau: „Kaip ir iš visų – penkiasdešimt litų“.
Po šių mano žodžių jis ir nuvirto.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų nepražudytų baisūs netikėtumai. Katalikiškąjį maldavimą: „Nuo karo, bado ir staigios netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie!“ Reikėtų papildyti dar ir tokiu: … „ir nuo pražūtingų netikėtumų saugok mus, Viešpatie!“

Įžeidimas

Kaltinamieji teisme neretai išgirsta ir įžeidimų, ne tik kaltinimų. Tačiau pasitaiko, kad ir kaltinamieji atkerta teisėjui, kad nors imk ir naują bylą kelk už garbės įžeidimą.
Štai keletas istorijų, kurios labai panašios į anekdotus.
Teisėjas graudena:
– Kaltinamasis, jūs toks inteligentiškas žmogus, toks…
– Gaila, pone teisėjau, kad aš negaliu atsakyti jums tuo pačiu komplimentu. Juk aš prisiekiau sakyti tik teisybę.
Teisėjas kaltinamajam sviedžia:
– Tamstos veide aš matau niekšą!
Kaltinamasis atšauna:
– Tikrai? O aš lig šiol nežinojau, kad mano veidas – veidrodis.
– Ar buvote teistas? – paklausė teisėjas.
– Vieną kartą… Tai įvyko dėl mano advokato silpnos kvalifikacijos, o ne dėl mano kaltės.
– Pasitaiko… Užjaučiu jus.
– Nėra už ką, pone teisėjau. Anuomet mano advokatu buvote jūs.
Pakelkime taures už drąsius teisinamuosius.

Brangiai kainavo

Vienas bankininkas buvo apkaltintas sukčiavimu stambiu mastu.
– Blogi reikalai, – pasakė jam advokatas, – gresia mažų mažiausiai penketas metelių.
– Daryk viską, kad gaučiau metus, – prašo bankininkas, – pinigų nepagailėsiu.
Advokatas spaudžia visais pedalais, ir bankininkas nuteisiamas vieneriems metams laisvės atėmimo.
Išėjęs iš kalėjimo bankininkas surengė didžiulę puotą tiems, kurie stengėsi jam padėti nelaimėje. Svaiginamieji aukščiausios markės gėrimai liejosi upeliais. Svečiai linksminasi. Advokatas prieina prie bankininko ir sako:
– Jūs neįsivaizduojate, kiek man teko padėti pastangų, kad jus nuteistų vieneriems metams…
– Dėkui, brangusis, dėkui, – susijaudinęs niurna bankininkas.
– … Buvo taip sunku, taip sunku… Tie idiotai teisėjai norėjo jus visai išteisinti!
Pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų turėti reikalų su advokatais.

Čigonas teisinasi

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Ar prisipažįstate pavogęs arklį?
Čigonas:
– Pone teisėjau, kur jau ten… Aš juk ne vagis, kad vogčiau.
– Papasakokite, kaip buvo.
Einu pamiške, – lėtai dėsto čigonas. – matau, prie takelio guli virvagalis. Paimu tą virvagalį ir nešuosi. Žiūriu, atbėga žmonės ir rėkdami šaukia: „Vagis, vagis! Laikykite vagį!“ Apsidairau, kur gi tas vagis… Ir noriu žmonėms padėti sulaikyti vagį. O jie pripuola prie manęs: „Atiduok, sako, arklį!“ – „Kokį arklį?“ – nustebau. Pakeliu virvę… Ogi iš tikrųjų kitame gale arklys. Negi čia vagystė, pone teisėjau, kad virvagalį radau pamiškėje? O kad kitame virvės gale buvo arklys – aš nepastebėjau…
Tad pakelkime taures už mūsų čigonus – bankininkus, kurie iššvaistė milijonus ir nepastebėjo, kad tai ne jų pinigai, o svetimi.

Žiaurus kerštas

Už gatvės eismo taisyklių pažeidimą jauna mokytoja pateko į teismą.
– Taip… – rūsčiai suraukęs antakius pasakė teisėjas, – vadinasi, jūs esate mokytoja… Neišpasakytai puiku! Gerbiamoji, jūsų dalyvavimas čionai leidžia man įgyvendinti vienintelę mano gyvenimo svajonę. Daugelį metų aš ieškojau progos atkeršyti mokytojams. Ir šit pagaliau toji proga pasitaikė. Ar jūs galite įsivaizduoti mano džiaugsmą!
Ir staiga po pauzelės griaudėjančiu balsu teisėjas suriko:
– O dabar sėskite prie stalo ir čia pat parašykite penkis šimtus kartų „Aš pažeidžiau gatvės eismo taisykles!“
Pakelkime taures už tai, kad mūsų svajonės, kad ir po daugelio metų, pagaliau išsipildytų, bet nebūtinai tauraus keršto sumetimais.

Paskutiniame teisme

– Kaltinamasis, ar prisipažįstate, kad pavogėte našlės Melanijos kiaulę?
– Prisipažįstu, pone teisėjau.
– Ką su ja padarėte?
– Paskerdžiau ir suvalgiau, pone teisėjau.
– Ak, pilieti, pilieti! Kai išmuš paskutiniojo teismo valanda, ir jūs susitiksite akis į akį su našle ir su kiaule, o našlė jus pavadins vagimi, ką jūs jai pasakysite?
– Pone teisėjau, jūs sakėte, kad ir kiaulė bus tenai…
– Aišku, bus.
– Tuomet našlei aš pasakysiu: „Melanija, štai jūsų kiaulė!“
Pakelkime taures už tai, kad nei dvikojės, nei keturkojės kiaulės netemdytų mūsų sąžinės ir leistų ramiai gyventi.

Kortos

XVII–XVIII amžiais Lietuvos kaimiečiai, galima sakyti, buvo beraščiai. Tačiau kortuoti daugelis mokėjo: kortos buvo populiariausia ir visiems prieinama pramoga.
Per Stanislovo I Žečpospolitos karą (1733–1735) kariuomenės pulkas dalyvavo pamaldose. Vienas kareivis, užuot išsitraukęs maldaknygę, ėmė žiūrinėti kortas. Seržantas į jį piktai pasižiūrėjo, bet, nenorėdamas drumsti iškilmingos rimties, tuo metu nieko nesakė. Po pamaldų kareivis buvo areštuotas. Tuojau įvyko teismas.
– Kaip drįsai bažnyčioje kortomis lošti?! – piktai paklausė karo lauko teisėjas.
– Aš nelošiau, aš meldžiausi… – teisinosi kareivis. – Maldaknygės skaityti nemoku, o kortos man viską pasako ir nukreipia į Dievą. Klausykite: kortų kaladė – tai visuma, tai vienas vienintelis Dievas. Dvejukė – tai dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis, tai dangaus ir žemės sukūrimas. Trejukė primena, kad Dievas yra triasmenis – Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia. Ketveriukė rodo, jog buvo keturi evangelistai: Matas, Lukas, Morkus ir Jonas. Penkiukė – primena penkias Jėzaus Kristaus žaizdas. Šešiukė – Dievas pasaulį sutvėrė per šešias dienas, o štai septynakė – Dievas septintą dieną ilsėjosi. Aštuoniukė – rodo ir mums primena, kad Dievo valia nuo pasaulinio tvano išsigelbėjo aštuoni asmenys: Nojus, jo žmona ir trys jo sūnūs su žmonomis. Devynakė – devyni angelų chorai. Dešimtakė – tai Dievo duotieji dešimt įsakymų. Būgnų berniuką atidedame į šalį: jis reiškia nepadorumą, o kiti trys berneliai – tai trys budeliai, kurie prikalė Kristų prie kryžiaus. Keturios damos – moterys, kurios kvepalais ištepė Kristų, čirvinė – tai Kristaus motina. Keturi karaliai – Karalius Jėzus ir trys karaliai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, atkeliavę aplankyti kūdikėlį Jėzų. Tūzas – tai Bažnyčia.
Be to, kortos gali kalendorių priminti. Jose yra 365 akys – tai tiek dienų metuose. 52 kortos – tai tiek savaičių metuose. Dvylika figūrų – vadinasi, dvylika mėnesių, keturios kortų rūšys – tai keturi metų laikai.
– O ką reiškia atidėtas berniukas? – jau švelniai paklausė teisėjas, įvertinęs kaimiečio išmintį.
– Nebausite? – nori apsidrausti teisiamasis. – Prižadate?
Gavęs teigiamą atsakymą jis pasakė:
– Tai Judas, kuris mane įskundė.
Pakelkime taures už tuos, kurie suranda įdomesnių pramogų negu kortavimas.

Futbolo teisėjai

Futbolo rungtynės baigėsi negirdėtai dideliu rezultatu. Pralaimėjusios komandos kapitonas priėjo prie teisėjo, piktai paspaudė ranką ir pasakė:
– Tai buvo nuostabios rungtynės.
– Jūs taip manote? – patenkintas nusišypsojo teisėjas.
– Ir dar kaip! Tik gaila, kad tamsta jų nematei.
Futbolo teisėjai dalijasi patirtimi.
– Aš, – sako anglas teisėjas, – po kiekvienų svarbesnių rungtynių einu namo užsidėjęs šalmą. Be to, mane lydi keletas lazdomis ginkluotų draugų.
– O aš, – sako brazilas teisėjas, – norėdamas grįžti namo sveikas ir gyvas, po kiekvienų rungtynių iš stadiono išvažiuoju šarvuotu policijos automobiliu.
– Aš niekada panašiomis apsaugos priemonėmis nesinaudoju, – prisipažino italas teisėjas. – Netgi atvirkščiai… Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš stadiono, sirgaliai su didžiausia pagarba man lenkiasi, o kai kurie net ranką bučiuoja.
– Tai pasaka. Visame pasaulyje tokių stebuklų nebūna! – ėmė prieštarauti anie du teisėjai.
– Galiu prisiekti.
– Tai kaip tamsta sugebi taip padaryti ir palankiai nuteikti minią? – susidomėjo anglas ir brazilas.
– Prieš išeidamas iš stadiono aš persirengiu vyskupu.
Pakelkime taures už vargšus futbolo teisėjus, kuriuos žiūrovai siunčia „muilui“.

Alegorija

Vienas bankininkas užsakė dailininkui nupiešti savo portretą. Kai kūrinys buvo baigtas, užsakovas griežtai atsisakė pirkti motyvuodamas tuo, jog portretas visiškai nepanašus į jį.
Dailininkas portretą išstatė dailės salono vitrinoje. Prie paveikslo buvo užrašas „Piktadaris“. Bankininkas įtūžęs užsipuola kūrėją grąsindamas supūdyti jį kalėjime arba prisiteisti už garbės ir orumo įžeidimą tokią sumą, kurios dailininkas nesugebėsiąs išmokėti visą savo gyvenimą.
– Bet juk čia pavaizduotas asmuo – ne tamsta, – atšovė dailininkas. – Jūs pats tai patvirtinote.
Karšta diskusija baigėsi paprastu kompromisu: bankininkas nupirko portretą, kurį dailininkas „perkrikštijo“, į „Filantropą“.
Siūlau tostą už mūsų gyvenime pasitaikančius kompromisus.

Vietoj smuiko

Mažasis panevėžietis Rolandas atėjo pas muzikos mokytoją. Kai jis atidarė smuiko futliarą, mokytojas išsigandęs ir susijaudinęs sušuko:
– Bet juk čia ne smuikas, o automatas.
Berniukas pasikasė pakaušį ir gūžtelėjo pečiais.
– Velniai rautų! – pasakė jis. – Tikrai čia automatas… Įdomu, ką tėtis veiks su smuiku pas tą prekybininką…
Pakelkime taures, kad visi šautuvai ir automatai banditų rankose virstų smuikais!

3 puslapis iš 1112345678910...Paskutinis »