Sutartas ženklas

Suvalkietis įsimylėjo šaunią merginą. Vieną dieną ji ir sako:
– Šiandien vakare tėvai žada eiti į svečius. Mudu galėsime pabūti vienui vieni. Kai jie išeis, aš mesiu monetą į lango stiklą, tu išgirsi skambtelėjimą ir ateisi pas mane.
Sutartu laiku mergina meta monetą į lango stiklą. Praslenka ištisa valanda, bernužėlis nesirodo. Sunerimusi ji atidaro langą ir pašaukia vaikiną vardu.
– Aš čia, mieloji! – atsiliepia balsas iš apačios.
– Negi negirdėjai, kaip nukrito moneta?
– Aišku, girdėjau.
– Tai kas atsitiko?
– Štai visa valanda aš ieškau tos monetos ir negaliu surasti.
Tad pakelkime taures už čia esančius suvalkiečius! Teneįsižeidžia jie: juk taupumas ne nuodėmė ir ne nusikaltimas, ar ne tiesa?

Lietuvių būdas

Pragaro valdovas Belzebubas pasiuntė į žemę velnią, jog jis parneštų tris naujus kadrus. Pragaro pasiuntinys nučiupo žemaitį, suvalkietį ir dzūkelį. Juos sukišo į maišą ir tempia į pragarą. Betempdamas sušilo ir visai nusivarė nuo kojų. Belzebubo tarnas atsigulė miške prie kelmo atsipūsti. Ėmė ir užmigo.
Dzūkelis, pasinaudojęs proga, išsikrapštė iš maišo ir pabėgo. Išsirangė iš maišo ir suvalkietis. Žengtelėjo keletą žingsnių ir atsisėdo ant kelmo. Žemaitis tupi sau maiše ir nebando bėgti.
Velnias nubudo, čiups maišą, o jis atrištas. Tik žemaitis jame. Velnias jo klausia:
– O kur aniedu?
– Pabėgo.
– O kodėl tu nebėgai?
– Kas mane įkišo į maišą, tas tegul ir ištraukia! – piktai atkirto Žemaitijos sūnus.
Velnias atsiduso ir apsidairė. Žiūri, suvalkietis besėdįs.
– Ko tu čia lauki? – klausia pragaro gyventojas.
– Laukiu, kada žemaitis išlįs.
– Tada bėgsite abudu?
– Ne jis man reikalingas, o maišas, – atsakė tasai.
Pakelkime taures už sumanius Lietuvos sūnus.

Beprotis su sveika galva

Sovietmečio laikais dengta grotuota mašina veža bepročius į ligoninę. Staiga užspringsta variklis, ir automobilis sustoja. Vairuotojas bando taisyti, tačiau sovietinė mašina tik čiaudo, pukši, leidžia dūmų kamuolius, o iš vietos neįstengia pajudėti.
– Leiskite man! – sako vienas beprotis. – Aš pažiūrėsiu.
Jis greitai suranda gedimą ir sutaiso mašiną. Vairuotojas ir palydovai stebisi:
– Tu juk visiškai normalus žmogus. Ir protingas… Kaip gi tu pakliuvai į beprotnamį?
– Norėjau pabėgti į užsienį! – prisipažino tasai.
– Na ir kas? Daugelis bando bėgti, bet už tokius dalykus į kalėjimą, o ne į beprotnamį kiša.
– Bet aš norėjau pabėgti į Mongoliją.
Tad pakelkime taures už tai, kad mes gyvename užsienyje ir į jį mums bėgti nereikia.

Stalino vaikai

Pokario metais darželius lankantys vaikučiai buvo vadinami Stalino vaikais. Auklėtojos nuolat jiems primindavo, kad tėvelis Stalinas ir partija labai myli vaikučius. Daug pasakojama apie Leniną.
– Vaikučiai! – sako auklėtoja. – Aš jums papasakosiu apsakymėlį, o jūs spėkite, apie ką jame kalbama. Klausykite. Tai buvo vėlų rudenį. Lijo. Šalta. Nuo lietaus jis susigūžė miške po tankiu krūmu ir laukia. Laukia ilgai, kantriai. Lyja ir lyja. Nuo lietaus nebėra kur pasislėpti. Jis pradėjo drebėti. Ausytes pastatęs klauso, ar neišgirs pavojaus. Net ir šią lietingą rudens dieną priešai nesnaudžia. Jis pakraipė galvą, pajuto pavojų ir davė valią kojoms. Ir jis netapo priešo auka.
Vaikučiai, kas jis?
– Le-ni-nas! – skandavo mažieji.
– Ne, ne, vaikučiai, – tildo auklėtoja. – Tai kiškutis.
Pakelkime taures, kad didžiausi Lietuvos priešai virstų kiškiais.

Liūdnoji princesė

Už jūrių marių, už vandenynų gyveno princesė. Ji buvo labai graži. Tačiau jos veidą niaukė liūdesys, ir ji niekada nesišypsojo. Jos tėvas, senasis karalius, pažadėjo gausiai apdovanoti tą, kuris pralinksmins jo dukterį.
Iš visų pasaulio kraštų susirinko garsiausi juokdariai, estrados meistrai, klounai, konferansjė… Jie rodė savo meistriškumą, sugebėjimus… Princesė nenusišypsojo. Jai demonstravo juokingiausius filmus. Princesės veide nepasirodė netgi šypsnio spindulėlis. Žymiausi pasaulio komediantai vaidino linksmiausias komedijas. Princesė tik gailiai dūsavo. Jai pasakojo juokingiausius anekdotus. Princesė tik gailiai ir netgi su užuojauta žiūrėjo į pasakotojus. Staiga kažkas, tarsi tarp kitko, pasakė, jog komunistinė Rusija kovoja už taiką bei pasaulio ramybę ir kuria rojų žemėje.
Princesė prapliupo juoku. Ji juokėsi iki ašarų.
Pakelkime taures už gražias pasakas, kurios sugeba prajuokinti liūdnąsias princeses, už tas pasakas, kurios jau padėtos į istorijos archyvą ir nieko nebejuokins.

Laisvė

Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:
– Laisvė – tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.
Tad pakelkime taures už laisvę!

Prašymas prajuokinti

Pasišaukė karalius juokdarį… Ir tarė:
– Karalienė miršta, valstybės iždas tuščias, liaudis maištauja… Prajuokink mane!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie sugeba mus prajuokinti ir tada, kai Lietuvoje siaučia mafija, reketas klesti legaliai ir nelegaliai, valdininkai plėšikauja net neužsidėję kaukių, teisybė sutrypta su purvais, apiplėšinėjami net ligoniai, vaikučiai, seneliai pensininkai. Vagys, plėšikai užsitarnavę pagarbą ir jų portretai spausdinami dienraščiuose. Kai žmogus nužudomas dėl kelių litų ar net centų. Kai varguomenę ėda utėlės, kankina niežai. Kai motinos žudo savo kūdikius, vaikai – savo tėvus, broliai – brolius. Kai nieko nebeliko šventa, nes apiplėšinėjami netgi mirusieji – atkasinėjami jų kapai ir ieškoma auksinių dantų, išvartomi paminklai, kai vagiami telefonų laidai, kabeliai. Kai šventoji Marijos žemė virto vagių, žmogžudžių, banditų, muitininkų ir fariziejų žeme… Kai Lietuvą gali apšvarinti tik didysis gaisras, atominis sprogimas!
Taigi, bičiuliai, pakelkime taures už tuos, kurie, esant tokiai situacijai, dar gali mus prajuokinti!

Pranašystė

Vienam žmogui išpranašavo, kad jis žus kažkokio ginčo metu. Nuo to laiko tas žmogelis tapo labai mandagus, delikatus, nuolaidus ir nesikišo į jokius ginčus. Tačiau kartą jis susirgo. Atsidūrė ligoninėje. Prie jo lovos susirinko gydytojų konsiliumas. Pamatęs būrį besiginčijančių gydytojų ligonis sunkiai atsiduso ir sušnibždėjo:
– Šit kada pradeda pildytis pranašystė!
Tad pakelkime taures už tai, kad blogos pranašystės niekada neišsipildytų.

Atsitikimas kelyje

Lygiu asfaltu vienas prieš kitą dideliu greičiu artėja du automobiliai. Prasilenkdami susiduria. Trenksmas, dūžta stiklai. Iš automobilių iššoka vairuotojai. Pirmas, baisiai susijaudinęs, šaukdamas visa gerkle užsipuola tariamą nelaimės kaltininką. Užpultasis ramiai apžiūrinėja savo mašinos sparną. Po to šaltakraujiškai atidaro dureles, išsitraukia lagaminėlį ir atidaro jį sakydamas:
– Nesijaudink, drauguži. Eikš, verčiau suvalgykime po sumuštinį su juodaisiais ikrais. Turiu puikaus konjakėlio. Išgerk! Labai ramina nervus.
Pirmasis vairuotojas vienu mauku išmeta burnelę, paskui dar vieną… Pamatęs, kad nelaimės draugas negeria, klausia:
– O pats kodėl negeri?
Šis atsako:
– O ne… Aš palauksiu autoinspektoriaus…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nelaimės atveju išvengia panašių „geradarių“.

Mandagūs vairuotojai

Paryžiuje pro šalį važiuodamas lengvasis automobilis apteškia korsikietį purvu. Šis ilgai ir garsiai keikia paryžietį.
– Štai pas mus, Korsikoje, panašiu atveju vairuotojas išlipa iš mašinos, atsiprašinėja, prašo su juo važiuoti į namus, rūpestingai išvalo drabužius, vaišina šampanu, apnakvindina, rytą vaišina pusryčiais ir duoda dar pinigų kelionei.
– Negali būti! – sušunka šalia stovįs paryžietis.
– Gali! Prisiekiu visais šventaisiais!
– Tai atsitiko su jumis?
– Ne… Su mano žmona.
Pakelkime taures už mandagius vairuotojus.

2 puslapis iš 1112345678910...Paskutinis »