Gėrimo pritrūkus

Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami, besilinksmindami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vėžlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia, nesulaukia.
– Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs! – samprotauja laukiantieji.
Šalimais pasigirsta vėžlio balsas:
– Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!
Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritrūktų gėrimų ir nereiktų siųsti vėžlio.

Šeštadienio talka

Slampinėja vilkas su lape po mišką taikydamiesi ką nors nugvelbti ir ant danties užmesti. Staiga mato ant medžio šakos varna tupi, snape gabalą sūrio laiko… Taikosi, pajuodėlė, kaip patogiau įsitaisyti ir papietauti.
Vilkas ir šiaip, ir taip meilikaudamas prašo nors mažyčio trupinėlio, bet varna nė klausyti nenori. Tada laputė kūmutė, tarsi užvesdama kitą temą, staiga ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
– Buvau! – karktelėjo varna, o sūris lept ir iškrito.
Kitą dieną vėl vilkas su lape slampinėja po mišką. Žarna žarna ryja – taip norisi ką nors į skrandį pasiųsti… O medyje ir vėl ta pati varna, ir vėl su sūriu. Vilkas pradeda kaulyti. Nesiseka. Čia laputė kūmutė pricimpina prie medžio ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
Varna neskubėdama pasikiša po sparnu sūrį ir krankteli:
– Buvau!
– O rytoj ar eisi?
– Ką? – pasipiktino varna. – Ir vėl talka? – skėsteli ji sparnais.
Sūris lept ir iškrinta.
Tad pakelkime taures už tai, kad niekam niekada jau nebereikės eiti į Lenino pramanytas šeštadienio talkas.

Pasitikėjimas

Kartą žmogus kalbėjosi su skruzdėle.
– Kodėl tavo tokia didelė galva? – stebėdamasis paklausė žmogus.
– Todėl, kad esu protinga! – atsakė ji.
– O kodėl toks mažas ir susmaugtas tavo pilviukas?
– Kad tenkinuosi mažumėle maisto.
– Ar tiesa, jog tu gali ištisus metus pramisti vienu kviečio grūdu?
– Jeigu nieko nebeturiu daugiau, tai ir vieno grūdo metams pakanka. Negi mirsi badu…
– Gerai: aš tave pagausiu, uždarysiu ir padėsiu vieną kviečio grūdą! – pasakė žmogus. – Pažiūrėsime, ar tu teisybę kalbi, ar miglą į akis puti.
Sulig tais žodžiais žmogus užvožė skruzdėlę stikline po ja pakišdamas grūdą.
– Po metų ateisiu pažiūrėti! – nueidamas pasakė žmogus.
Praslinko metai. Žmogus pamiršo pažadą. Tik dar po dviejų mėnesių jis prisiminė uždarytą skruzdėlę. Eina pažiūrėti. Nustebęs žmogus žiūri, jog skruzdėlė ropinėja sveika gyva ir tik pusę grūdo sukrimtusi.
– Tu netgi viso grūdo nesudorojai! – stebisi žmogus.
– Taupiau! – atsakė belaisvė. – O jeigu tu būtum mane tik po dviejų metų prisiminęs? Jumis, žmonėmis, negalima pasitikėti.
Tad pakelkime tostą, kad žmogus atgautų pasitikėjimą.

Kainos kyla

Lokys skaito laikraštį. Pro šalį bėga laputė.
– Ką gero rašo? – užšnekina ji lokį.
– Ką čia, velnią, gero rašys… Rašo, kad kainos vėl kyla.
– Vieni niekai… – atsakė laputė. – Kas valgė vištieną, tas ir toliau ją raitys… O kas čiulpė leteną, tas ją ir čiulps.
Lokys supyko, metė laikraštį ir patraukė į mišką. Miške jis pamatė beždžionę. Sėdi ji ant šakos ir laikraštį skaito.
– Ką rašo laikraščiai? – klausia lokys, lyg pats būtų neskaitęs.
– Ką čia, po perkūnais, gero rašys… Kainos vėl kyla.
– Niekai… – numojo letena lokys. – Kas su šiltais kailiniais vaikščiojo, tas ir tebevaikščios. O kas su pliku užpakaliu – tas ir toliau bus su pliku… – pasakė lokys.
Tad pakelkime taures už varguolius!

Konjakas

Įeina zuikis į gėrimų parduotuvę ir klausia:
– Gal turite konjako? – Ne, konjako neturime!
Kitą dieną vėl ateina zuikis į parduotuvę.
– Gal turite konjako? – klausia.
– Ne, konjako neturime! – atsakė pardavėjas.
Trečią dieną zuikis vėl parduotuvėje.
– Gal turite konjako?
Pardavėją tarsi būtų kas verdančiu vandeniu apipylęs. Košdamas pro dantis jis surinka:
– Klausyk, zuiki, jeigu tu dar kartą ateisi ir paprašysi konjako, aš tave pakabinsiu ant sienos prikaldamas tavo ilgas ausis.
Kitą dieną zuikis vėl ateina į parduotuvę.
– Tai gal vinių turite? – klausia jis.
– Ne, vinių mes neturime, – atsakė pardavėjas.
– Tai gal konjako turite?
Kuo visa tai baigėsi, istorija nutyli.
O mes pakelkime taures už tai, kad mums čia linksma ir be konjako.

Žvėrių karalius

Liūtas atsikėlė be nuotaikos ir labai piktas. Sutikęs tigrą jis suriko:
– Kas yra visų žvėrių karalius?
– Tu esi visų žvėrių karalius, senasis mano bičiuli, – išsigandęs atsakė tigras ir atatupstas atsitraukė.
Sutikęs gorilą liūtas vėl suriaumojo:
– Ar žinai, kas yra visų žvėrių karalius?
– Kaip gi aš galiu nežinoti, garbingasis liūte, – nuolankiai atsakė beždžionė. – Tu esi mūsų karalius.
Liūtas patenkintas… Ir štai jo kelyje dramblys. Liūtas rūsčiai suriaumojo:
– Tai kas yra visų žvėrių karalius?
Dramblys, užuot atsakęs, apkabina liūtą straubliu ir iškėlęs taip teškia, kad nelaimingajam net kibirkštys akyse pasirodo. Liūtas ir sako jam:
– Ar verta pykti vien dėl to, kad nežinai, kaip atsakyti?!
Pakelkime taures už tai, kad mes visada žinotume, kada ir ką paklausti.

Teisybė ir melas

Viena moteris atėjo pas teisėją ir pareiškė, kad kažkoks vyras ją išprievartavo. Teisėjas pasišaukė tą vyrą ir paklausė, kodėl jis nuplėšęs moteriai garbę. Šis ėmė teisintis. Tuomet teisėjas priteisė moteriai tūkstantį litų už skriaudą. Vyriškis nusiminė ir ėmė teisintis, kad tokios sumos jis negalėsiąs sumokėti, nes neturįs tiek pinigų. Teisėjas sutiko, kad tasai vyras iš pradžių atiduotų visus pinigus, kiek dabar beturįs.
Kai teisiamasis atidavė pinigus ir moteris išėjo, teisėjas vyrui liepė ją pavyti ir atimti įmoką. Vyras, ją pavijęs, kiek besistengė, tačiau niekaip negalėjo įveikti moters. Po ilgų grumtynių ji sugrįžo pas teisėją ir pareiškė:
– Šis begėdis nori iš manęs atimti pinigus jėga, bet aš jų neatiduosiu.
Teisėjas ir sako…
Ką pasakė teisėjas? Po ilgų spėliojimų tostų sakytojas persako teisėjo žodžius:
– Moterie, kaip galėjo tave išprievartauti vyras, kuris negali atimti iš tavęs savo paties pinigų? Vadinasi, tu pati pasidavei gašlumui. Melavai. Sugrąžink jam pinigus ir nedrįsk nieko šmeižti.
Tad pakelkime taures už teisybę, kuri laimi ne tik pasakose, bet kartais ir paprastame gyvenime.

Kunigaikštis ir ožys

Didžiuoju gruzinų karo keliu joja šaunus kunigaikštis Ceretelis, pasisodinęs gražuolę Tamarą. Joja, joja, o kelio galo nesimato. Pavargo eiklusis žirgas, pavargo ir išalko raiteliai. Niekur nė gyvos dvasios… Nei nusipirkti ką nors valgomo, nei paprašyti. Staiga akyla kunigaikščio akis pastebi toli ant kalno išdidžiai bestovintį kalnų ožį.
– Nušausiu jį, – pagalvojo kunigaikštis, – išsikepsiu… Prisitaikė šaunuolis Ceretelis, prisimerkė… Paf! Ožys stovi ir net galvos nepakreipė. Nulipo raitelis nuo žirgo, gerai prisitaikė… Paf! Ožys stovi sau, tarsi suakmenėjęs. Prisiklaupia šaulys ant vieno kelio, gerai nusitaiko, primerkia akį… Paf! Ožys tik galvą kryptelėjo. Gyvas, vadinasi.
– Na palauk tu man! Pagalvojo kunigaikštis, atsigulė ant žemės, gerai, gerai prisitaikė, dar tvirčiau prisispaudė muškietą prie peties… Paf! Kalnų ožys pakreipė galvą ir ramių ramiausiai nužingsniavo savo keliu.
Tad pakelkime taures už tai, kad savo kely nesutiktume ožių!

Tostas už tostą

Trys gruzinai linksminosi restorane.
– Siūlau tostą, – pasakė vienas, – už mūsų draugą Givį. Jis gali išgerti kibirą vyno ir atkeršyti už brolį.
– Antrasis tostas – už Gogį. Jis gali išgerti du kibirus vyno ir atkeršyti už brolį.
Po kurio laiko trečias gruzinas pasiūlo tostą už Vladimirą Iljičių Leniną. Sunerimę bičiuliai pašoka iš vietų.
– Kodėl mes turime gerti už Leniną?
Pasiūlęs tostą gruzinas paaiškino:
– Aš nežinau, ar daug gėrė Leninas… Bet kaip jis klasiškai Rusijai atkeršijo už nužudytą savo brolį?!
Tad siūlau tostą už gražų tostą.

Turguje

Perkantys medų žmonės pageidavo, kad šis būtų be vaško kruopelyčių – pasemtas iš apačios.
– O man prigraibstykite paviršėlių, – paprašė suvalkietis. – Labiau su vašku. Juk vaškas už medų brangesnis, o parduodate už tą pačią kainą.
Tad pakelkime taures, kad sveikas protas visada įveiktų mūsų godumą.

1 puslapis iš 1112345678910...Paskutinis »