Haruki Murakami | Posakiai.lt

Į viršūnę žmonės kopia įvairiai. Tačiau, kad ir kas būtum, pasiekęs viršūnę, tik riedėsi nuo kalno žemyn. Šito sustabdyti dar niekam nepavyko. Blogiausia, kad niekad nežinai, ar tą viršūnę jau pasiekei. Manai vis dar kopiąs į viršų, o pasirodo, kad jau perkirtai lemtingą ribą. Niekas tavęs neįspės. Yra žmonių, kurie dvylikos metų užlekia į viršūnę, o paskui visą gyvenimą kenčia nuobodį. Kiti neišsisemia iki mirties; yra tokių, kurie numiršta viršūnėje. („Dansu dansu dansu“)

Tereikia tik laukti. Sėdėti sau ramiai ir laukti tinkamo momento. Nebandyti ko nors pakeisti prievarta, o žiūrėti, kur neša srovė. Pasistengti į viską žvelgti teisingai. Jei taip elgsiesi, tuomet savaime žinai, ką turi daryti. („Dansu dansu dansu“)

Klausyk, su mirusiais nereikia skubėt pabaigt reikalų. Dabar ji ilgai bus mirusi. („Dansu dansu dansu“)

Aš neįsitvėręs savo nuomonės. Tai veikiau tarsi šokis. Kūno atmintis. Įprotis. Muzika groja, kūnas juda. Beveik ir nesvarbu, kas dar vyksta. Jei labai suksiu galvą, galiu supainioti žingsnius. („Dansu dansu dansu“)

Buvo vienas raktas. Turiu išjudėti. Negaliu sau stovėti lyg niekur nieko. Turiu šokti. Šokti, kad kojų nejausčiau, kad viskas skrietų aplink. („Dansu dansu dansu“)

Svarbiausia šokti. Šok taip, kad neliestum kojom žemės, kad aplink viskas suktųsi. Jei šoksi, gal mums pavyks tau kaip nors padėti. Bet turi šokti. Tol, kol gros muzika. („Dansu dansu dansu“)