Te aušta gražus saulėtas rytas.
Te čiulba aistringai paukštelių balsai.
Te žydi ir klesti jūsų gyvenimas.
Te būna nuklota gražiausi žiedai.
Moters dienos proga jums linki ***.
|
|||||
|
Te aušta gražus saulėtas rytas. Moters dienos proga jums linki ***. Miela ***, Gyvenimas lyg salta naktis, bet puiku, kaip du zmones salta nakti sildo vienas kita… Susipazinom rudeni, o vasara isdziuvo prudas. Be taves gyvenimas atrodytu kaip shudas! Gyvenimas nebuvo mano rozem klotas. Ejau spygliais keliu nuklotu, labai retai buvo geru dienu, tai tos del ko taves ir neuzmirstu!!! Žinok kad meilė – auksinis perlas, O mylimas drauge, kiek daug padariau, kad gyvenimas butu blogesnis-ir pykau ir rekiau ir matyt nemaciau-uz gyvenima tu man brangesnis. Šią gražią progą noriu padėkoti, kad esi, nes man iš tiesų tai labai daug reiškia. Labai tikiuosi, kad ir toliau taip pat sėkmingai būsi mano gyvenime. Būtent to, gana egoistiškai ir norėčiau Tau palinkėti. Meilė – stipresnė už mirtį ir mirties baimę. Tik ja, tik meile laikosi ir eina į priekį gyvenimas. Myliu tave toki, koks tu esi. Myliu ir noriu buti visuomet su tavimi. Be tavo meiles ir taves gyvenimas neturi man prasmes. Tikiu, jog tie jausmai per amzius neisbles. Sakoma, reikalinga 1 minute, kad išskirtum žmogų iš aplinkos, 1 valanda, kad įvertintum jo nuopelnus, 1 diena, kad pamiltum, bet reikalingas visas gyvenimas, kad užmirstum.. Tu esi mano pasakos princas, tu – mano meile esi. Gyvenimas be taves butu man tuscias. Aciu uz tai, jog tu gyveni. Koks grazus gyvenimas atrodo, kai viespatauja meile jame. Kaip gera uzmigt ir nubusti mylimojo glebyje. Apie tave tik sapnuoju:Tikiu gal busim kartu. Taves ilgiuosi ir daznai kartoju, mano gyvenimas – tai Tu…! Mes bėgame, mes klumpame.. Gyvenimas pilnas šviesos, garsų, spalvų ir emocijų, bet ne vienas iš jų niekada taip giliai neįstrigs mano širdyje, kaip tavo žvilgsnis į manas akis, tavo šypsena tik man, tavo balsas šaukiantis mano vardą ir tavo lūpos liečiančios manąsias.. Myliu Tave! Kartais tik saulė danguje Gyvenimas būtų per žiaurus Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė. Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Ir praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. Ši paklausė: “Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?” “Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos.” Toliau klausė Meilė Išdidumo, kuris plaukė įspūdingu laivu pro šalį: “Išdidume, aš tavęs prašau, gal galėtumei mane pasiimti su savimi?” “Meile, aš tavęs pasiimti negaliu”, atsakė Išdidumas, “čia viskas taip tobula. Tu galėtum mano laivą apgadinti.” Dabar Meilė kreipesi į Liūdesį, kuris kaip tik keliavo pro šalį. “Liūdesį, prašau tavęs, paimk mane su savimi”. “O Meile”, atsakė Liudesys, aš esu toks liūdnas, kad turiu likti vienas.” Keliavo ir Džiaugsmas pro Meilę, bet jis buvo toks patenkintas, jis net negirdejo, kai Meilė jo šaukėsi. Staiga tare balsas: “Ateik Meile, aš pasiimsiu tave su savimi”. Tai buvo Amžius, kuris taip kalbejo. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad ji pamiršo Amžiaus paklausti, kuo jis vardu. Kai jie pasieke krantą, Amžius nukeliavo tolyn. Meile suprato, kad ji jam liko labai skolinga, todėl klause Pažinimo: “Pažinime, gal gali pasakyti, kas man padėjo?” “Tai buvo Laikas”, atsakė Pažinimas. “Laikas?”, paklausė Meilė, “Kodel Laikas man padėjo?” Ir Pažinimas atsakė: “Tiktai Laikas supranta, kokia svarbi yra Meilė gyvenime.” Kiekvieną vakarą paskutinis dalykas prieš užmiegant ką pagalvoju būna apie tave. Bet kodėl? Gyvenimas? Gyvenimo esmė – kas tai? Tai tik linija, kuria mes einame. Ir niekada nesi tikras kas bus rytoj. Bet mintis, kad tu esi, priverčia mane gyventi ir nepasiduoti šiame bespalviame, monotoniškame pasaulyje. Tu lyg širdis. Tu lyg kraujas, kuris teka mano kūne. Tu mane šildai, maitini ir visada esi “šalia” , tu papraščiausiai esi manyje. Ir kai mes mirsime, mes būsime užkopia viena pakopa aukščiau, bet juk yra dar begalė laiptų, kurie mus veda į nežinomybę, į tą tuščią amžinybę.. |
|||||
|
© 2012 Posakiai.lt - aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, sveikinimai, tostai, sms tekstai, mintys. |
|||||
Paskutiniai komentarai