Riesti nosį

Riesti nosį – didžiuotis, puikuotis, būti arogantiškam. Žmonių ir daugelio gyvūnų elgsenoje pakelta galva rūšies būryje yra pranašumo rodymas (optiškai padidinamas ūgis), tuo tarpu galvos nuleidimas ir gūžimasis yra nusižeminimo, pataikavimo ar baimės ženklas.

Revoliucija ryja savo vaikus

Revoliucija ryja savo vaikus (pranc. la Révolution dévore ses enfants, angl. Revolution eats its own children) po kiekvienos revoliucijos, perversmo, reformos ar valdžios kaitos paprastai prasideda revoliucionierių tarpusavio kivirčiai, per kuriuos nukenčia dalis jos vykdytojų. Aliuzija į romėnų mitologiją, kur titanas Saturnas (gr. Krono analogas) rydavęs savo naujagimius, bijodamas, kad tie užaugę jo nenuverstų. Posakio autorius – Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) vienas iš vadovų Ž. Dantonas (Georges Jacques Danton), pasakęs taip prieš savo egzekuciją, kurią atliko jo buvę bendražygiai.

Retas paukštis

Retas paukštis (lot. Rara avis) retos, išskirtinės išvaizdos ar elgesio žmogus. Posakio autorius – romėnų poetas Juvenalis (Decimus Iunius Iuvenalis), „Satyrose“ rašęs: „Paukštė reta šiuos kraštuos, panaši į juodąją gulbę“. Viduramžiais buvo paplitęs posakis: Ver us amicus rara avis (‘geras draugas – retenybė’).

Reikia valgyti, kad gyventum, o ne gyventi, kad valgytum

Reikia valgyti, kad gyventum, o ne gyventi, kad valgytum (lot. Esse oportet ut vivas, non vivere ut edas). Posakis iš romėnų retorikos mokytojo Kvintiliano (Marcus Fabius Quintilianus, ~35–~100) darbo „Iškalbos mokymas“.

Realioji politika

Realioji politika (vok. Die Realpolitik) politika, vykdoma be istorinio konteksto, atsižvelgiant tik į dabarties realijas ir interesus. Termino autorius – vokiečių žurnalistas ir politikas A. fon Rochau (August Ludwig von Rochau, 1810– 1873), 1853 m. išleidęs knygą pavadinimu „Realiosios politikos principai ir jų taikymas Vokietijos politinėmis sąlygomis“. Terminą išpopuliarino vokiečių filosofas F. Nyčė (Friedrich Wilhelm Nietzsche, 1844–1900), dažnai jį vartojęs, apibūdindamas kanclerio O. fon Bismarko (Otto Eduard Leopold von Bismarck, 1815–1895) politinę veiklą.

Rasti iešmininką

Rasti iešmininką – suversti kaltę dėl ko nors eiliniam darbuotojui, kai tikrieji kaltininkai yra vadovai. Posakis atsirado XX a. pradžioje Rusijos Dūmoje. Tiriant geležinkelio katastrofų priežastis tuometinėje Rusijoje, kaltė būdavo suverčiama iešmininkui, ne laiku ar ne taip perjungusiam bėgius. Todėl Dūmos opozicija iešmininkais praminusi smulkius pareigūnus, kuriems vyriausybė suversdavusi visą kaltę dėl esančios netvarkos. Taip pat žr. Atpirkimo ožys.

Ranka ranką plauna

Ranka ranką plauna (lot. Manus manum lavat) apie abipusę paramą ar pagalbą. Užrašyto posakio autorius – romėnų filosofas, dramaturgas ir politikas Seneka Jaunasis (Lucius Annęus Seneca, ~4 pr. m. e.). Posakis gali būti ir bendro indoeuropietiškojo folkloro paveldas, Senekos paimtas iš gyvosios kalbos.

Raganų medžioklė

Raganų medžioklė (angl. Witch-hunt) a) pastangos išsiaiškinti praeityje nusikaltusius žmones; b) kitaminčių (politinių) persekiojimas. Posakis atsirado Renesanso laikais, kai Europoje bažnyčia itin suaktyvino žyniuonių, žolininkų, aiškiaregių ar religinių kitaminčių (kitaip eretikų) persekiojimą, apšaukusi juos raganomis, raganiais, šėtono sąjungininkais. Aktyviausias raganų procesų laikotarpis buvo 1400–1700 m. Kentėjo ir niekuo dėti, tačiau raganavimu apkaltinti ir fizinio tardymo neištvėrę žmonės, daugiausia moterys. „Įrodžius“ raganavimą, žmogus būdavo sudeginamas ant laužo, rečiau – kitaip nužudomas. Susidorojimo su ragana teisėtumas nurodomas jau Senajame Testamente, Mozės surašytame kodekse: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“, o raganų procesų ištakos siekia senovės Egipto ir Babilono laikų teisyną.

Puota maro metu

Puota maro metu (rus. пир во бремя чумы) nerūpestingas, linksmas gyvenimas visuotinės suirutės ar karo metu. Posakio autorius – rusų poetas A. Puškinas (1799–1837), taip pavadinęs dramatiškas scenas, parašytas 1832 m. pagal škotų poeto Dž. Vilsono (John Wilson, 1785–1854) poemą „Maro miestas“. Pati sąvoka galėjo atsirasti iš italų rašytojo Dž. Bokačo (Giovanni Boccaccio, 1313–1375) knygos „Dekameronas“, kurios pradžioje pasakojama, kaip, siaučiant marui Florencijoje, „septynios damos ir trys jauni vyriškiai“ su savo tarnaitėmis ir tarnais nusprendžia pasitraukti į atokesnę vietą užmiestyje ir linksmai leisdami laiką pralaukti, kol epidemija nurims. Taip pat žr. Baltazaro puota.

Puoštis svetimomis plunksnomis

Puoštis svetimomis plunksnomis (lot. Gloriari alienis bonis ‘girtis svetimomis gėrybėmis’) dangstytis svetima šlove ar nuopelnais, juos savintis ir jais didžiuotis. Posakis iš romėnų rašytojo Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčios apie išdidžią kuosą ir povą, kurio plunksnomis toji puošusis, tačiau jos nepriėmę nei povai, nei vėliau kuosos. Pasakėčios siužeto autoriumi Fedras nurodo Ezopą.