Pirmas pavasario lietus
Jau atgaivino žemę.
Žiedai pasklido po lankas -
Širdy taip linksma, gera!
Leisk pasveikinti tave
Su pavasario švente -
Linkiu džiaugsmo begalinio
Daug velykinių kiaušinių!
|
|||||
|
Pirmas pavasario lietus Ar jauti? Pro ūkanotą miglą liejasi rytmečio žara… Rausva palete dažo medžius ir žolę, nuo kurios nukritęs paskutinis rasos lašas, žėri deimanto spindesiu… Ar jauti? Vis aukščiau kyla saulė…. Ar gera atsikėlus ryte matyti saulės spindulį kambaryje? Ne sniegą… Ne lietų… Ne niauktą dangų… Širdimi jauti tvyranti pavasario dvelksmą. Atbudo gamta, atbudo tikėjimas. Su tikėjimu atkeliavo Velykos, kaip džiaugsmo ir palaimos širdyje metas… Džiaukimės ir jauskime ramybę ir atgimimą širdyse… Štai Velykos jau atėjo! Kai varpai Velykų Susapnuoki vėją, kur svajones neša.. Susapnuoki meilę į kurią eini.. Susapnuoki tyro džiaugsmo upės lašą.. Susapnuoki viską ką tik brangini.. Labanakt.. Kada naktis apgaubia žemę Meilė – reiškia gyventi – ne būti: Negaliu pamiršti jausmo, Meilė – tai žaidimas, Rudeniu kankinasi gamta, Ir sunku atsisakyti to, Mylėti ar kentėti? KIEK daug klausimų į kuriuos nežinome atsakymų.. kaip elgtis kai šidis tyli ir jų nepasako.. Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė. Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Ir praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. Ši paklausė: “Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?” “Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos.” Toliau klausė Meilė Išdidumo, kuris plaukė įspūdingu laivu pro šalį: “Išdidume, aš tavęs prašau, gal galėtumei mane pasiimti su savimi?” “Meile, aš tavęs pasiimti negaliu”, atsakė Išdidumas, “čia viskas taip tobula. Tu galėtum mano laivą apgadinti.” Dabar Meilė kreipesi į Liūdesį, kuris kaip tik keliavo pro šalį. “Liūdesį, prašau tavęs, paimk mane su savimi”. “O Meile”, atsakė Liudesys, aš esu toks liūdnas, kad turiu likti vienas.” Keliavo ir Džiaugsmas pro Meilę, bet jis buvo toks patenkintas, jis net negirdejo, kai Meilė jo šaukėsi. Staiga tare balsas: “Ateik Meile, aš pasiimsiu tave su savimi”. Tai buvo Amžius, kuris taip kalbejo. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad ji pamiršo Amžiaus paklausti, kuo jis vardu. Kai jie pasieke krantą, Amžius nukeliavo tolyn. Meile suprato, kad ji jam liko labai skolinga, todėl klause Pažinimo: “Pažinime, gal gali pasakyti, kas man padėjo?” “Tai buvo Laikas”, atsakė Pažinimas. “Laikas?”, paklausė Meilė, “Kodel Laikas man padėjo?” Ir Pažinimas atsakė: “Tiktai Laikas supranta, kokia svarbi yra Meilė gyvenime.” Meilė, sako, panaši į vasarą, Tu mano meilė, džiaugsmas ir svajonė, Džiaugsmo širdis kupina nes taip stipriai myliu Tave. Mylėki ir Tu mane ir pajusi laimę širdyje. Kai mastau apie tave Kai pamatau tave Ir kai pabundu sapne Jausmai man liks Tu nuostabus kaip vakaro svajonė, Mano turtas, mano grožis, mano meilė, mano laimė, mano mažytė, mano saulelė, mano zuikelis, mano padruškė, mano brangenybė, mano auksas, mano džiaugsmas, mano žmogeliukas, kurį labai myliu, begalo esi brangi, begalo myliu, begalo saugau, vertinu bei branginu.. Mylėjau, Myliu ir Mylėsiu.. Meilė – reiškia gyventi – ne būti.. |
|||||
|
© 2012 Posakiai.lt - aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, sveikinimai, tostai, sms tekstai, mintys. |
|||||
Paskutiniai komentarai